Mikalojus Vilutis
1970 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Parodose dalyvauja nuo 1971 m. Ankstesnieji darbai sukurti ofortu, sausa adata, nuo 8 dešimtmečio darbai kuriami serigrafijos technika. Tuo metu išsikristalizavo dailininko stilius, jo darbai atrodė nepaprastai modernūs, avangardiški, tačiau buvo nepriimtini to meto ideologizuotai nomenklatūrai, dėl ko nepatekdavo į parodas. Šio periodo darbai spalvingi, emocionalūs, lakoniški, monumentalūs, kartais – ironiški, dėmesio centre – žmogus. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros pavyzdžių. Nuo 2000 m. kūrė tapybos darbus akrilu. 1989-2007 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas. Leidykla „Artseria“ išleido knygą su darbų reprodukcijomis „Mikalojus Povilas Vilutis“ (2003). Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Tortas“ (2009 m.), „Sriuba“ (2014 m.), kartu su Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007 m., visų leidykla – „Tyto alba“). Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2004 m.). Darbų yra įsigiję muziejai – Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras, Lietuvos ir daugelio užsienio šalių meno kolekcininkai. Žmona – grafikė Nijolė Vilutienė, vaikai: sūnus Gediminas (1970 m.), dukterys – Aldona (1974 m.), Emilija (1977 m.).
Nuoroda į wikipedia.org
“Gyvenimas susideda iš dviejų dalių.Pirma dalis - dabar bloga, bet bus gera.Antra dalis - dabar bloga, bet buvo gera.”
“Kartą per televiziją rodė jaunuolį. Protingą, gražų, turintį tikslą gyvenime ir mokantį jo siekti. Jis penkiolika minučių pasišnekėjo su vieno solidžiausių bankų pasaulyje vadovu ir jį iškart priėmė į darbą. Dabar jaunuolis gyvena prabangiai, didmiesčio centre turi butą, kuris jam kainuoja tiek, kiek aš net neįsivaizduoju. Dirba daug, be pietų pertraukų, turi vieną laisvą dieną. Tą dieną žaidžia kažkokį man nesuprantamą žaidimą, neprisimenu kokį. Kad ir kaip ten buvę, to žaidimo jis nemėgsta, bet privalo žaisti, nes kitaip nebus savas tarp bendradarbių.Laisvalaikis priklauso ne jam. Kada jis gyvena? Ir gyvenimas priklauso ne jam. Soti savanoriška vergovė. Atrodo, juodieji vergai laisvalaikiu galėjo daryti ką norėjo, kitaip nebūtų bliuzo. Be to, jų vergovė nebuvo savanoriška. Tokia vergovė žmogaus nežemina.”
“Liūdna istorija įvyko mobiliųjų telefonų eros pradžioje. Mažame miestelyje gyveno du santechnikai - Petras ir Povilas. Buvo jie draugai ir bendraminčiai, uždirbdavo jie po 1000 litų per mėnesį, gyveno be vargo, pasiturimai ir džiaugėsi gyvenimu. Petras buvo progresyvus, o Povilas - ne. Petras nutarė nusipirkti mobilųjį telefoną. Tuomet, mąstė jis, tie, kuriems reikės santechniko paslaugų, lengviau mane susiras ir aš turėsiu daugiau darbo negu Povilas, uždirbsiu daugiau pinigų ir gyvensiu ne tik pasiturimai, bet ir prabangiai.Taip ir buvo. Dabar petras uždirbdavo 1100 litų, o Povilas tik 900. Povilas jau nebuvo laimingas. Teko ir jam nusipirkti mobilųjį telefoną. Neturėjo kitos išeities. Status quo. Dabar ir Petras ir Povilas uždirba po vienodai, po 1000 litų, bet turi mokėti už mobiliuosius telefonus po 100 litų kas mėnesį. Taigi iš tikrųjų jie uždirba po 900 litų. Be to, jie jau nebe draugai ir gyvenimu nebesidžiaugia. Jie neteko ne tik po 100 litų, bet ir gražiausių Dievo dovanų - gyvenimo džiaugsmo ir draugystės. Progreso vaisiai.”
“Galima pasiekti visišką laimės būseną prisigėrus degtinės. Šuolis į laimę. Žinau, nes bandžiau. Kiti rekomenduojami metodai, kuriuos bandžiau, tikros laimės nesuteikdavo, nebent pasijusdavau ne toks nelaimingas kaip paprastai.Žmogus sėdi ant lietuviškos kėdės ir jaučiasi nelaimingas. Jis nutaria, kad kėdė kalta. Jeigu sėdėtų ant amerikietiškos kėdės, būtų laimingas. Sunkiai dirba, taupo ir nusiperka amerikietišką kėdę. Atsisėda ant jos ir laukia, kada užplūs palaima. Neužplūsta. Vis tiek nelaimingas. Kėdėje laimės nėra. Išorėje nėra. Laimė - tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma - kitur, - sakė Nikola Sebastjenas de Šamforas. Degtinė, kol yra butelyje, jokios laimės neteikia. Atsidūrusi žmogaus viduje, savy, ji paskleidžia palaimą po visą kūną ir sielą. Degtinė yra paprasčiausia ir geriausia priemonė gyvenimo tikslui pasiekti. Deja. Gerti viešose vietose draudžiama. Laimingam būti reikia pasislėpus, tarsi laimė būtų kas nors nepadoru. Štai iki ko nusirito pasaulis. Laimingam būti draudžiama. Dieve brangus!”