Ričardas Gavelis
Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.
1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).
R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.
R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.
Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien
„Vilniaus pokerio“
parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.
Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.
R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.
„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.
R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.
“Jei nerandi savos idėjos — pamaži netenki ir savo vardo. Tik mūsų idėjos mus ir įvardija.”
“Deja, žmogus išties įvertina tik tas vertybes, kurių jau neteko.”
“Kuo jaunesnis yra žmogus, kuo platesnė ir įvairesnė prieš jį turėtų plytėti ateitis, tuo mažiau prasmės jis regi savo gyvenime.”
“The rest is silence.”
“Negalima ramiai dūlinti link mirties, anaiptol ne todėl, kad anapus suvis nieko nėra. Kaip tik todėl, kad čia šis tas yra, bet yra taip maža, kad čia, anapus, nelieka nieko kito, kaip tik beviltiškai ilgėtis žemiškojo gyvenimo.”
“Įpratau laukti stebuklų. Mūsų gyvenime jau nebuvo likę daugiau ko laukti.”
“Kiekvienas normalus žmogus tarpais nekenčia savęs. Visad savim patenkinti yra tik kvailiai.”
“Didžiausia mano nelaimė — kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.Tačiau niekad nemokė būti savimi. Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat gali išlikti pačiu savimi.”