Šatrijos Ragana

“Valios silpnumas — tai būdas sraigės, kuri sutikus ant kelio kokią nors kliūtį susitraukia į savo kaušą ir kenčia.”

“Seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta.”

“Viskas gimsta, kad numirtų.”

“Gerai kartais, kad viskas pasaulyje praeina.”

“Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.”

“Žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.”

“Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų!”

“Kai gauni žmogus susidurti su tikru faktu, nenori tikėti savo akimis ir stebėdamas klausi save: ar tai iš tikrųjų?”

“Viskas praeina - štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus.”

“Ak ne! mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas - už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais.”

“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”

“Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįžvelgiamas pasaulis.”

“Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas — puvėsiai, niekas, nebūvis?”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”

“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.”

“Juk kiekvienas stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.”

“Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur - neregima - rusi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą.”

“Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė — ne čia. Amžinojo užmigimo valanda — tai pabudimo valanda.”

“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”

“Tikrenybėje tėra tikrai dabartis. Kas praėjo — tas jau tampa sapnu.”

“Kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.”

“Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė — tai žmogaus kūnas, o drugys — siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas dievulį. Kokie nevienodi yra drugiai, taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.”

“Koks baisus yra miręs žmogus. Tas pats ir nebe tas. Tie patys brangiausieji brėžiai, vieninteli visame pasaulyje — o svetimi, tolimi, nebe tie...”

“Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį.”

“Šiame pasaulyje nėra tobulybės.”

“Nuo šypsenos kaip ledas nuo saulės nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru.”

“Visi riteriai žūva. Taip reikia.”

“Ne viską žmogus gali. Galima tik pasyviai iškęsti viską... viską... bet veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip negalima.”

“Mirtis veda mus į laimės šalį.”

“Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?”

“Kiekvienas žmogus turi mirti. Tai baisu, bet nieko nepadarysi.”

“Juk visi žmonės miršta, juk nuolat girdžiu mirus tai vieną, tai kitą.”

“Senatvėje žmogus nebedraugus. Pasenęs, ar nori, ar nenori, turi vienas būti.”

“Lengviau sugalvoti sąmojingą ištarą, negu priversti chamą prie teisybės.”