Takuan Soho

“Jei kas pastatytų veidrodį, tai veidrodžio atspindžiai būtų matomi. Nors veidrodis atspindi ir apie tai negalvodamas, jo atspindžiai vis tiek yra preciziškai tikslūs. Savo mintis sudėdamas lyg veidrodį, kovos menų žmogus taip pat nemąstys apie sprendimus, tačiau priklausomai nuo jo minčių veidrodžio ryškumo, sprendimas tarp teisingo ir neteisingo bus priimtas be jokios minties.”

“Labai seniai Pasaulio Pagerbtasis nukeliavo į Snieguotuosius kalnus, ten jis kentėjo šešerius metus, o po to nušvito. (Pasaulio Pagerbtasis - vienas iš dešimties Budos Šakjamunio titulų. Snieguotieji kalnai yra Himalajai.) Tai buvo tikrojo aš nušvitimas. Paprastas žmogus neturi tikėjimo stiprybės ir nesuranda ištvermės net trejiems ar penkeriems metams. Bet tie, kurie gilinasi į kelią, yra pasirengę nors ir dešimčiai ar dvidešimčiai metų - po dvidešimt keturias valandas kasdien. Jie rodo didelę tikėjimo tvirtybę, kalbasi su išminčiais, nepaiso kančių ir nelaimių. Jie nė trupučio nekeičia savo nusistatymų, kaip tėvas, netekęs savo sūnaus. Jie mąsto giliai, dėliodami vieną pastebėjimą po kito. Galiausiai jie pasiekia vietą, kur net budizmas sutirpsta ir tampa įmanoma pamatyti tai.Pasitraukdamas į vietą, kurioje dangus ir žemė dar neatsiskyrę, o in ir jan dar nėra, aš greitai ir būtinai pasiekiu rezultatą. Vadinasi reikia nukreipti dėmesį į vietą, kuri buvo dar iki tol, kol dangus tapo dangumi, o žemė žeme, iki tol, kol atsirado in ir jan. Tai reiškia negalvoti ir nesamprotauti, bet žiūrėti tiesiai pirmyn. Tokiu būdu laikas, kai dideli darbai bus nuveikti, būtinai ateis.”

“Nesikauti dėl pelno ar nuostolio, nesidomėti nei stiprybe, nei silpnumu reiškia aklai nesiekti pergalės bei nesijaudinti dėl galimo pralaimėjimo, taip pat nesiblaškyti mąstant apie stiprybės ir silpnumo poziciją.Nei žengti į priekį, nei trauktis atgal reiškia nesiblaškyti pirmyn ar atgal. Pergalė ateina ir stovint vietoj.”

“Tūkstantrankė Kanona turi tūkstantį rankų ant vienintelio kūno. Jei jos mąstymas apsiribotų ties viena lanką laikančia ranka, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios liktų bevertės. Tačiau jos gali tarnauti visos, nes mintis nėra pririšta prie vienos, tad ir visos rankos yra naudingos.O kam Kanonai reikia tūkstančio rankų, priaugusių prie vieno kūno - Tai skirta parodyti, jog jei žmonės leis nepajudinamai išminčiai atsiskleisti, tai net kūnas, turintis tūkstantį rankų, gebės jomis pasinaudoti. Jei žiūrėdamas į medį matytum tik vieną iš jo raudonų lapų, nepastebėtum kitų. Kai akis nenukreipta nė į vieną iš lapų, o tu stebi medį apie nieką negalvodamas, bet koks kiekis lapų tampa matomas be ribų. Bet jei kuris nors vienas lapas prikausto žvilgsnį, atrodo, jog kitų lapų tiesiog nėra.Tam, kuris suprato, nėra skirtumo tarp medžio ir tūkstantrankės bei tūkstantakės Kanonos.”

“Kai sapne matome ir girdime įvairius dalykus, nors to ir nejaučiame akimis ar ausimis, vis tiek sutinkame žmones, kalbame, klausome, matome spalvas ir net turime seksualinių ryšių. Mes imamės su dalykais, kurie neduoda ramybės dieną ir kai jau manome, jog tuojau išpildysime savo troškimus, pabundame.Tik dėl to, kad pabudome, ir suprantame, jog sapnavome. Sapne niekada nemąstome, ar tai sapnas, ar tikrovė.Sapnuodamas žmogus vis dėlto negali eiti, kur panorėjęs. Bet savo minčių galia gali pamatyti tas vietas, kurių trokšta.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“Kūnas sudarytas iš penkių skandų: pavidalo, jausmų, suvokimo, valios ir sąmonės.Pavidalas yra fizinis kūnas.Jausmai - tai kūno gėrio ir blogio, tiesos ir melo, liūdesio ir džiaugsmo, skausmo ir malonumo supratimas.Suvokimas reiškia pomėgius. Tai neapykanta blogiui, gėrio troškimas, bėgimas nuo liūdesio, džiaugsmo viltis, skausmo vengimas ir malonumo troškimas.Valia reiškia kūno valdymą atsižvelgiant į jausmus ir nuovokas - nekenčiant skausmo patirti malonumą, nekenčiant blogio daryti gera.Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka, kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris - gėris, skausmas - skausmas, o malonumas - malonumas.Dėl to, jog pasąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas.Todėl, kad egzistuoja fizinis kūnas, yra ir jausmai.Dėl to, kad yra jausmai, yra ir suvokimas.Suvokimas savo buvimu leidžia veikti valiai.Ir todėl, kad veikia valia, yra ir sąmonė.Turėdami sąmonę mes skiriame blogį nuo gėrio, teisybę nuo neteisybės, bjaurumą nuo grožio. Šie dalykai kyla dėl priėmimo ir atmetimo, kaip iš minties kyla fizinis kūnas. Tai lyg saulė ar mėnulis, atsispindintys vandens inde. Buda paaiškino, jog "Pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje." (Iš Aukso šviesos sutros: "Budos kūnas lyg tuštuma, pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.")Pavidalas, jausmai, suvokimas, valia ir sąmonė - nuo pavidalo iki sąmonės ir vėl atgal iki pavidalo - tai Penkių skandų jungtis, pagal Dvylikos sąsajų tėkmę gyvybės grandinėje. Kūno atsiradimas prasideda nuo vienintelės minties mūsų sąmonėje. (Dvylika sąsajų egzistencijos grandinėje - neišmanymas, veiksmas, sąmonė, pavadinimas ir forma, šešių pojūčių organai, sąlytis, pojūtis, troškimas, prisirišimas, egzistencija, gimimas, senatvė ir mirtis. Pradedant neišmanymu, kiekviena sąsaja veda į kitą, tad jei pašalintume neišmanymą, senatvė ir mirtis niekada neateitų. Taip pat tai vadinama priežasčių grandine.)Sąmonė vis dėlto irgi yra geismas. Šis geismas, ši sąmonė, leidžia atsirasti kūnui. Kūnas yra tas kažkas, sutvirtintas aistros. Kai vienintelis plaukas nukrenta nuo galvos, kyla mintys, pilnos troškimų. Kai paliečiamas tik piršto galiukas, geismo mintys irgi kyla. Net kai paliečiamas kojos piršto nagas, kyla mintys, kupinos geismų. Visas kūnas sujungtas aistros.”

“Kai akys mato spalvas - tai yra geismas.Kai ausys girdi garsus - tai yra geismas.Kai nosis užuodžia kvapus - tai yra geismas.Kai vienintelė mintis tiesiog dygsta - tai irgi vadinama geismu.Kūnas kyla iš aistros, tad natūralu, jog stipriai jaučia ir geidžia. Tačiau tokiame kūne yra ir geismų nepažįstanti prigimtis, tiesiog ji paslėpta už karštakošiškumo, o jos esmė sunkiai matoma. Šią prigimtį sunku apsaugoti. nes ji žvelgia į dešimt tūkstančių daiktų išoriniame pasaulyje, ji užklota Šešiais geismais ir glūdi po jais. (Šeši geismai - geismai, kilę iš šešių jutimų: regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo ir mąstymo. Arba tai gali būti kūniški potraukiai, kylantys iš spalvų, formų, laikysenos, garsų, švelnios odos ir gražių veido bruožų.)”

“Completely forget about the mind and you will do all things well”

“When you look at a tree, se it for its leafs, its branches, its trunk and the roots, then and only then will you see the tree”

“When facing a single tree, if you look at a single one of its red leaves, you will not see all the others. When the eye is not set on one leaf, and you face the tree with nothing at all in mind, any number of leaves are visible to the eye without limit. But if a single leaf holds the eye, it will be as if the remaining leaves were not there.”