Vincas Mykolaitis-Putinas

“Reikia būti arba geru kunigu, arba visai juo nebūti.”

“Nėra žmogaus be ydų ir nuodėmių.”

“- Kaune, brolyti, nepasislėpsi. Tu ties seimu nusičiaudėk, tai Šančiuose tau „į sveikatą“ atsakys.”

“Amerikoj visi kaip idiotai amžinai išsišiepę, tartum gyvenime nebūtų dėl ko rūpintis.”

“Aš imu žmogų kaip žmogų, nepaisydamas jokių aplinkybių, kurios šiandien gali būti vienokios, o ryt kitokios. Tik iškeltas iš aplinkybių žmogus parodo tikrą savo veidą.”

“Žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir lieka tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turįs antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.”

“Vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.”

“Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste.”

“Menininko gyvenime viskas vyksta savaime. Prievarta čia nieko nepataisysi, o greičiau pagadinsi. Bus išgyventa, — bus padaryta.”

“Mylėti ne nuodėmė, bet tai pavojinga.”

“Meilė niekada nebūna beprasmiška.”

“Šioks ar toks bus pažinties galas, jis visuomet bus beprasmiškas.”

“Gyvenime esti visokių situacijų ir visokių pareigų. Kartais tenka vienaip jausti, o kitaip kalbėti, veidu juoktis, o širdimi liūsti — ir atvirkščiai.”

“Ar ne iš mėgstamųjų knygų pažįstame žmogų?”

“Niekas taip nesukelia pasaulio neapykantos prieš bažnyčią kaip per dideli kunigijos apetitai ir bandymai atsisėsti į žemės kunigaikščių sostus.”

“Tie pirmiausia ir nueina blogais keliais, kurie nusivilia savo viltimis ir darbu.”

“Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.”

“Yra žmonių, kurių vienintelis paskyrimas — puošti pasaulį ir daryti kitiems malonumą. [...] Jie bus gerai išauklėti, malonūs, turės geras manieras, bet absoliučiai niekam nenaudingi. Jie neturės jokių pareigų ir nedirbs jokio darbo. Nedarydami niekam naudos, jie nedarys niekam nei žalos. Ir į klausimą, koks tų žmonių buvimo pateisinimas, nerasi jokio atsakymo kaip vien tai, kad jie puošia pasaulį. Kai kas tokius žmones vadina visuomenės parazitais.”

“Kaip keistai žmonės mąsto, gyvena ir yra laimingi!..”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Išraiška, eisena, laikymasis visados esti sutapęs su tikrąja žmogaus esme. Nuo to nepabėgsti ir niekuo neapsimesi, nes ir pats apsimetimas tave išduos.”

“Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.”

“Išvengti moteries yra vienintelis kelias — vesti ją.”

“Juo mes daugiau ko saugomės, juo mažiau išsisaugom. Mes dažnai, kaip tyčia, padarome tai, ko labiausiai saugomės. Ir tuomet klaida esti daug sunkiau atitaisoma.”

“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.”

“Prie cigaretės arbata gauna ypatingo malonaus prieskonio. Ypač kai tabakas geras, o arbata aromatiška ir stipri. Cukraus daug nereikia. Nuo to daros nemalonu.”

“Žmonės yra egoistai ir smaguriautojai, ypač savo vidaus gyvenime, nes čia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. Dėl to ir religija, jeigu ji neteikia malonumo arba per maža jo teikia, dažniausiai esti likviduojama.”

“Po laiko daug ko tenka gailėtis, nors apskritai nepataisomų dalykų gailėtis neverta.”

“Per ilgą laiką žmogus pamilsta ir savo vargą.”

“Juk kiekvienoje vietoje, kur mums tenka ilgiau pagyventi, mes paliekam savo širdies, savo sielos dalelę.”

“Eik į gyvenimą pakelta galva ir atvira širdžia. Savo širdies vis tiek nenumarinsi. Priimk gyvenimą kaip būtinybę, bet manyk, kad geriau nė negalėjo būti. Nieko nesibijok, nieko nesigailėk ir dėl nieko nesisielok.”

“Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.”

“Pasvajoti — dar ne nuodėmė.”

“Neišnyksta niekas, kas kartą yra buvęs.”

“Kasdieniškumas greit nusibosta.”

“Meilė tik vienokia tegali būti: sielų bendravimas.”

“Dažnai atsitinka, kad gyvenimas tam tikrais momentais sutirštėja ir žmogus per vieną savaitę, ne tai kad jau mėnesį, patiria ir pergyvena daugiau negu kitais atvejais per ištisus metus.”

“Kad negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gero neparašysi.”

“Kodėl iš daugelio tūkstančių tik man būtent dievas būtų davęs talentą?”

“Pasaulis ir visas platus gyvenimas nebe man, nebe man jau svajoti apie kokį pasižymėjimą — ir kam nors patikti, ką nors sužavėti nebe man.”

“Kas pagaliau prikėlė Lietuvą? Ar Valančius su Baranausku? Ne, prikėlė Basanavičius, Jankus, Šliūpas, Kudirka, Vileišis! „Aušra“ ir „Varpas“ — štai du lietuvių tautos prisikėlimo veiksniai, abudu kunigijos iškeikti.”

“Menas yra chaoso apvaldymas, todėl kūrybos pradai turi išeiti iš tvarkos, harmonijos ir šviesos.”

“Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gero neduoti dabarčiai.”

“Mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.”

“Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mums primena mylimą daiktą, liepia jo ilgėtis, jo netekus, liūsti, o , jam esant, džiaugtis. Meilė mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti.”

“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.— Buvau. [Variokas]— Na, ir ką?— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.”

“Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kas nuoširdžiai tiki, tie, kas save apgaudinėja arba yra paskutiniai storžieviai kupranugariai.”

“Kuo pagrįstas tikėjimas? Tėvų įdiegta tradicija? Mirties ir pomirtinio gyvenimo baime? Protu? Dievo meile?..”