“Niekuomet netikėkite, kad mums pražudo didelės klaidos. Tai padaro mažos klaidelės.”

“Stebuklas, kai jį patiri, niekuomet nėra pilnas, tik atmintis padaro jį tokiu.”

“Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.”

“Kartais imu galvoti, kad nėra jokių prisiminimų, kad tai tik mūsų pasąmonės pokštas, ji sukuria tam tikrus vaizdinius, įvykius, su jais susieja išgyvenimus, kitaip tariant, sukuria mums praeitį, kad mes neišprotėtume supratę, jog esame įkalinti dabarties vakuume.”

“Jei žinai, kad jau pasimetei, tai reiškia, kad tikriausiai netrukus nepasimesi. Teisingai?”

“Kad būtų meilė didelė kaip kiaulė, Vidinį reikia platinti pasaulį,Metodiškai vis tobulint save —Šis kelias visada į priekį ves.”