“Žmonės, kaip ir žolės, nėra nei naudingi, nei netinkami, tik kitokie. Mes žmones pažįstame arba jų nepažįstame.”

“Sakei, kad Kristus ir fotografas panašūs – tik stebi žmones, bet negali jų pakeisti, jiems padėti.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų!”

“Trumpai tariant, tai vyras, kurio stiprybė ir drąsa puikiai tinka bet kokiam sumanymui įgyvendinti. Jis išdrįsta ir išdrįstų padaryti bet ką pasaulyje arba už jo ribų, žemėje ar po žeme, jūroje ar ore, nebijodamas nieko materialaus ar neregėto: nei žmogaus ar vaiduoklio, nei Dievo, nei Velnio.”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”