“Aš buvau indėnas. Narsus ir negailestingas. Mano rankos gniaužė kruvinus priešų skalpus. Laukimas turėjo išsliuogti pro atvirą langą.Aš buvau riteris. Dviašmenis kalavijas prakirsdavo lubas, sutrupindavo elektros lemputę, išraižydavo sofą. Laukimas turėjo būti sukapotas į gabalus.Aš buvau kanibalas. Šnypštė didžiuliai katilai, juose virė baltieji. Kambarys ūžė nuo ugnies ir dūmų. Laukimas turėjo sudegti ar užtrokšti.Aš buvau cirko klounas. Verčiausi per galvą, lakštute krisdavau ant grindų. Kvatojau klaikiu balsu. Laukimas turėjo pralinksmėti.<...>Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešinau laukimui. Turbūt rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra.”

“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.— Buvau. [Variokas]— Na, ir ką?— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.”

“Tėvai visada prievartauja vaikus vien dėl to, kad jie suaugę ir mano turį teisę kišti vaikui į galvą visokį šlamštą, vadinamą "gyvenimo samprata".”

“Kažkodėl realybė mėgsta mušti mane per viršugalvį: prespapjė, kumščiu. O aš kertu atgal. Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujuje, mano atsiteisime. Ir aš tapau savuosius bizonus, kad galėčiau juos užmušti.”

“Mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.”

“Aš ir valgydamas visada skaitau, nors sako, kad nesveika. Aš tai piktybiškai begalę metų darau ir – nieko.”