“Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę. Nevalia. Mano smegenų centrinėje sėdi rūstus klerkas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Keturiasdešimt metų sėdi klerkas toje pačioje kėdėje. Štai kodėl jis toks pedantiškas ir nepermaldaujamas. Ne, ponas, tamstai nevalia būti sentimentaliu! Šalin šiuos popierėlius, čerkšt, čerkšt, ir į dėžę. Jie priklauso valytojai. Jis logiškas, rūstusis klerkas. Jei jo nepaklausyčiau - pralaimėčiau. Kaip Dante dangų, kaip Dostojevskis verkšlenančius personažus.”

“Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis.”

“Kažkodėl realybė mėgsta mušti mane per viršugalvį: prespapjė, kumščiu. O aš kertu atgal. Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujuje, mano atsiteisime. Ir aš tapau savuosius bizonus, kad galėčiau juos užmušti.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Aš buvau indėnas. Narsus ir negailestingas. Mano rankos gniaužė kruvinus priešų skalpus. Laukimas turėjo išsliuogti pro atvirą langą.Aš buvau riteris. Dviašmenis kalavijas prakirsdavo lubas, sutrupindavo elektros lemputę, išraižydavo sofą. Laukimas turėjo būti sukapotas į gabalus.Aš buvau kanibalas. Šnypštė didžiuliai katilai, juose virė baltieji. Kambarys ūžė nuo ugnies ir dūmų. Laukimas turėjo sudegti ar užtrokšti.Aš buvau cirko klounas. Verčiausi per galvą, lakštute krisdavau ant grindų. Kvatojau klaikiu balsu. Laukimas turėjo pralinksmėti.<...>Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešinau laukimui. Turbūt rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra.”

“Smagu operuoti skaičiais. 24 035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7 038 456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau.”

“Ironija priklauso patologijai. Matei medžius apaugusius šungrybiais? Jie ironiški, tačiau ar jie sveiki?”