“Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę. Nevalia. Mano smegenų centrinėje sėdi rūstus klerkas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Keturiasdešimt metų sėdi klerkas toje pačioje kėdėje. Štai kodėl jis toks pedantiškas ir nepermaldaujamas. Ne, ponas, tamstai nevalia būti sentimentaliu! Šalin šiuos popierėlius, čerkšt, čerkšt, ir į dėžę. Jie priklauso valytojai. Jis logiškas, rūstusis klerkas. Jei jo nepaklausyčiau - pralaimėčiau. Kaip Dante dangų, kaip Dostojevskis verkšlenančius personažus.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Niekas nepradeda karo- ar bent jau ne vienas protingas zmogus neturetu jo pradeti - tvirtai nesuvokdamas, ka siuo karu jis ketina pasiekti ir kaip jis ketina kariauti.”

“Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis.”

“Kartą per televiziją rodė jaunuolį. Protingą, gražų, turintį tikslą gyvenime ir mokantį jo siekti. Jis penkiolika minučių pasišnekėjo su vieno solidžiausių bankų pasaulyje vadovu ir jį iškart priėmė į darbą. Dabar jaunuolis gyvena prabangiai, didmiesčio centre turi butą, kuris jam kainuoja tiek, kiek aš net neįsivaizduoju. Dirba daug, be pietų pertraukų, turi vieną laisvą dieną. Tą dieną žaidžia kažkokį man nesuprantamą žaidimą, neprisimenu kokį. Kad ir kaip ten buvę, to žaidimo jis nemėgsta, bet privalo žaisti, nes kitaip nebus savas tarp bendradarbių.Laisvalaikis priklauso ne jam. Kada jis gyvena? Ir gyvenimas priklauso ne jam. Soti savanoriška vergovė. Atrodo, juodieji vergai laisvalaikiu galėjo daryti ką norėjo, kitaip nebūtų bliuzo. Be to, jų vergovė nebuvo savanoriška. Tokia vergovė žmogaus nežemina.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”