“Kažkodėl realybė mėgsta mušti mane per viršugalvį: prespapjė, kumščiu. O aš kertu atgal. Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujuje, mano atsiteisime. Ir aš tapau savuosius bizonus, kad galėčiau juos užmušti.”
“Pirmoj eilėj aš gerbiu skaitytoją, o mano kritikai iš manęs reikalauja, kad aš skaitytoją durnium laikyčiau.”
“Mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.”
“Ir pagalvojau, kas jį daro tokį gražų - proporcijos, bruožai, oda, kaulai po oda?.. O gal tik aš? Mano akys, mano vizija, mano įsitikinimas...Mano mintys.”
“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.— Buvau. [Variokas]— Na, ir ką?— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.”
“Aš ir valgydamas visada skaitau, nors sako, kad nesveika. Aš tai piktybiškai begalę metų darau ir – nieko.”