“Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter*.* Tas pats, bet kitaip (lot.)”
Quote Analysis
In this quote from Antanas Škėma, the author delves into the themes of unhappiness, community living, marriage, and suffering. Škėma presents a bleak view of life, suggesting that individuals are unhappy both when alone and in community, married and unmarried. He portrays optimism as bitter mockery of human suffering and emphasizes the idea that life is a constant struggle or war. The phrase "eadem sed aliter" at the end of the quote, which translates to "the same but different," reflects the cyclical and repetitive nature of history. Overall, the quote conveys a sense of despair and resignation in the face of life's challenges.
Relevance in the Modern World
The quote by Antanas Škėma reflects on the complexities and struggles of human existence, highlighting the challenges faced by individuals both in solitude and within communities. It also touches on the concept of optimism in the face of adversity, the inevitability of suffering, and the ever-changing nature of history. These themes continue to hold significance in today's society, reminding us of the enduring nature of human experiences and the importance of resilience in the midst of hardship.
Examples of Usage:
In his book "Dievų miškas", Antanas Škėma reflects on the complexities and contradictions of human existence. He writes, "Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę." This passage highlights the inherent struggles and discontentment that often accompany human relationships and societal expectations.
Additionally, Škėma's words, "gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas," shed light on his belief that suffering is an inherent part of life, and that the more refined and perfected one's physical or mental state is, the more intense and profound their experiences of suffering may be.
Through his poignant observations and philosophical musings, Škėma challenges readers to confront the harsh realities of existence and consider the deeper implications of human nature and societal norms.
Reflection Questions:
These profound words by Antanas Škėma leave us contemplating the complexities of human existence and the harsh realities of life. Reflect on the following questions to delve deeper into the themes presented in this quote:
- How do you interpret the concept of happiness and unhappiness within a community as described by Škėma?
- In what ways do you see relationships and societal expectations influencing our sense of happiness or unhappiness?
- What are your thoughts on the idea that optimism can be seen as a bitter mockery of human suffering?
- How do you relate to the notion that life is akin to a battle? In what ways do you see this reflected in your own experiences?
- Consider the idea that the more perfect the body, the more refined the suffering. How do you perceive the relationship between physical and emotional pain?
- How do you interpret the motto "eadem sed aliter" (the same, but different) in the context of history and human experience? How does this concept apply to your own life and the world around you?
Similar quotes
“Žmonės yra egoistai ir smaguriautojai, ypač savo vidaus gyvenime, nes čia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. Dėl to ir religija, jeigu ji neteikia malonumo arba per maža jo teikia, dažniausiai esti likviduojama.”
“„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”
“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”
“Juk būna, kad miršta žmonės. Įdomus daiktas ta mirtis, kai pagalvoji... Iš vienos pusės lyg ir gaila žmogaus, o iš kitos – vis tiek kažkaip malonu.Keistas gyvenimas.”
“Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gero neduoti dabarčiai.”