“Žinoma, vakare kartais į miegamąjį įsėlina pilkasis nykštukas - namų ilgesys ir, išsitraukęs iš kišenės pilką sąsiuvinį langučiais ir pilką pieštuką, rimtu veidu ima skaičiuoti vaikų ašaras, išverktas ir neišverktas.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“Gyvenime esti visokių situacijų ir visokių pareigų. Kartais tenka vienaip jausti, o kitaip kalbėti, veidu juoktis, o širdimi liūsti — ir atvirkščiai.”

“- <...> Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? - Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. - Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, - atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė, ir ne. - Tiktai mes patys suteikiame viskam vertę.”

“Der Mensch soll lernen, nur die Ochsen büffeln”

“Mein Charakter ist meinem Verstand in keiner Weise gewachsen. Ich bedaure das aufrichtig, aber ich tue nichts mehr dagegen.”

“Mut beweist man nicht mit der Faust allein, man braucht den Kopf dazu.”