“Amžina žmonijos scena: prievartos tarnai, jų auka, o greta - visada ir visais laikais - trečias, žiūrovas, kuris nepakelia rankos apginti auką ir nebando jos išvaduoti, nes bijosi dėl savęs. Ir kaip tik dėl to jam nuolatos gresia pavojus.”

“Lengvai lyg šokėja apėjo ji aplink lovą, pastatė taurę greta savęs ant grindų ir pasirąžė. Svetimos saulės nurusvinta ji nesidrovėjo savo nuogumo, kaip moteris, kuri ne tiktai žino, kad jos geidžia, bet ir ne kartą šitai yra girdėjusi.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus, nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.”

“Bet visada atsiranda vienas ar du, kurie išsineša paslaptį ir kamuojasi dėl jos taip niekada ir nepriartėdami prie jos išsiaiškinimo.”

“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”

“Žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir lieka tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turįs antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.”