“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”

“Lengvai lyg šokėja apėjo ji aplink lovą, pastatė taurę greta savęs ant grindų ir pasirąžė. Svetimos saulės nurusvinta ji nesidrovėjo savo nuogumo, kaip moteris, kuri ne tiktai žino, kad jos geidžia, bet ir ne kartą šitai yra girdėjusi.”

“Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus, nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.”

“- <...> Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? - Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. - Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, - atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė, ir ne. - Tiktai mes patys suteikiame viskam vertę.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“...šiaip ar taip, aš jau spėjau štai ką pastebėti: siaubą galima pakelti, kol tu pasiduodi savo likimui, bet jis tave nužudo, jeigu tik imi apie jį galvoti.”

“Galimybė nusižudyti yra likimo dovana, kurią mes retai tesuvokiame. Ji suteikia laisvo apsisprendimo iliuziją. Ko gero, mes žudomės kur kas dažniau, negu manome. Tik nejaučiame to.”