“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“Labai seniai Pasaulio Pagerbtasis nukeliavo į Snieguotuosius kalnus, ten jis kentėjo šešerius metus, o po to nušvito. (Pasaulio Pagerbtasis - vienas iš dešimties Budos Šakjamunio titulų. Snieguotieji kalnai yra Himalajai.) Tai buvo tikrojo aš nušvitimas. Paprastas žmogus neturi tikėjimo stiprybės ir nesuranda ištvermės net trejiems ar penkeriems metams. Bet tie, kurie gilinasi į kelią, yra pasirengę nors ir dešimčiai ar dvidešimčiai metų - po dvidešimt keturias valandas kasdien. Jie rodo didelę tikėjimo tvirtybę, kalbasi su išminčiais, nepaiso kančių ir nelaimių. Jie nė trupučio nekeičia savo nusistatymų, kaip tėvas, netekęs savo sūnaus. Jie mąsto giliai, dėliodami vieną pastebėjimą po kito. Galiausiai jie pasiekia vietą, kur net budizmas sutirpsta ir tampa įmanoma pamatyti tai.Pasitraukdamas į vietą, kurioje dangus ir žemė dar neatsiskyrę, o in ir jan dar nėra, aš greitai ir būtinai pasiekiu rezultatą. Vadinasi reikia nukreipti dėmesį į vietą, kuri buvo dar iki tol, kol dangus tapo dangumi, o žemė žeme, iki tol, kol atsirado in ir jan. Tai reiškia negalvoti ir nesamprotauti, bet žiūrėti tiesiai pirmyn. Tokiu būdu laikas, kai dideli darbai bus nuveikti, būtinai ateis.”

“Prisimeni kosminį dėsnį? Toks tokį traukia. Tiesiog būk koks esi: ramus, šviesus ir giedras. Kai leidžiame sušvisti visai savo esybei, kai kiekvieną minutę klausiame savęs, ar iš tikro norime taip elgtis ir darome tai tik atsakę sau "Taip", tuomet savaime atstumiame nuo savęs tuos, kurie nieko iš mūsų negali išmokti, ir pritraukiame ne tik gebančius mokytis iš mūsų, bet ir tuos, iš kurių patys turime ką perimti.”

“Po motinos laidotuvių mudu su tėvu likome vieni. Tai pats baisiausias laikas — kai svečiai išsiskirsto. Ypač po laidotuvių, kai ateina akimirka ir staiga lieki vienas su tuščiais neplautais indais, visiškai vienas šiame pasaulyje, o ateitis — tuščia, į kurią krenti kaip į bedugnę, be jokios vilties kada nors pajusti po kojomis tvirtą pagrindą.”

“Pavėlintąjį vasarojų seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja piktžolėmis, kad jos tokios pat žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur visus patvorius jos vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išliktumei. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita!”

“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”