“Laimė - sąlyginis dalykas. Kas šitą suvokė, retai kada jaučiasi labai nelaimingas.”

“Galimybė nusižudyti yra likimo dovana, kurią mes retai tesuvokiame. Ji suteikia laisvo apsisprendimo iliuziją. Ko gero, mes žudomės kur kas dažniau, negu manome. Tik nejaučiame to.”

“Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama, kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.”

“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”

“Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus, nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.”

“- <...> Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? - Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. - Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, - atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė, ir ne. - Tiktai mes patys suteikiame viskam vertę.”

“I want that quiet rapture again. I want to feel the same powerful, nameless urge that I used to feel when I turned to my books. The breath of desire that then arose from the coloured backs of the books, shall fill me again, melt the heavy, dead lump of lead that lies somewhere in me and waken again the impatience of the future, the quick joy in the world of thought, it shall bring back again the lost eagerness of my youth. I sit and wait.”