“Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško. O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę.”

“Galimybė nusižudyti yra likimo dovana, kurią mes retai tesuvokiame. Ji suteikia laisvo apsisprendimo iliuziją. Ko gero, mes žudomės kur kas dažniau, negu manome. Tik nejaučiame to.”

“Amžina žmonijos scena: prievartos tarnai, jų auka, o greta - visada ir visais laikais - trečias, žiūrovas, kuris nepakelia rankos apginti auką ir nebando jos išvaduoti, nes bijosi dėl savęs. Ir kaip tik dėl to jam nuolatos gresia pavojus.”

“Mes amžinai pamirštam, kad gyvenam šitoje planetoje tik trumpą laiką. Todėl ir įsigyjame absoliučiai klaidingą pasaulio kompleksą. Lyg būtue žmonės, kuriems būtų duota gyventi amžinai.”

“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”

“- <...> Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? - Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. - Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, - atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė, ir ne. - Tiktai mes patys suteikiame viskam vertę.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”