“Pasaulis niekada neatrodo toks gražus, kaip tą akimirką, kaii jį paliekame, kai jums atima laisvę”

“Stebuklas, kai jį patiri, niekuomet nėra pilnas, tik atmintis padaro jį tokiu.”

“Jeigu būtų kur nors pasaulyje tokia vieta, kur tikrai vieną valandą per visus metus būtų galima gauti ką nors valgomo, jis kaip tik šią valandą, tarsi kokio įkvėpimo genamas, užsidėtų kepurę, išeitų, nueitų tiesiai lyg pagal kompasą ten, kur yra valgis, ir jį surastų. <...> Tai yra kažkokia mįslė, galima pamanyti, kad jis iš žemės iškasa. Didžiausias jo laimėjimas buvo keturios dėžės omarų.”

“Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama, kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.”

“Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško. O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę.”

“...šiaip ar taip, aš jau spėjau štai ką pastebėti: siaubą galima pakelti, kol tu pasiduodi savo likimui, bet jis tave nužudo, jeigu tik imi apie jį galvoti.”

“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”