“Pasaulis niekada neatrodo toks gražus, kaip tą akimirką, kaii jį paliekame, kai jums atima laisvę”

“Ne taip, kaip vyras abejotų prieš pabučiuodamas moterį, apgalvotų, kaip ji reaguos, svarstytų, ar jai tai patiks. Galbūt dvejotų norėdamas pratęsti akimirką, tą nuostabų laukimą, kartais malonesnį už patį bučinį.”

“Stebuklas, kai jį patiri, niekuomet nėra pilnas, tik atmintis padaro jį tokiu.”

“Sušalti? Ar galima sušalti, kai tavo širdyje liepsnoja saulė? Tą vakarą dangus man atrodė kaip didelis medis, išskleidęs savo šakas nuo vakarų iki rytų, kaip didžiulis jazmino medis, kuris ramiai ošdamas barstė ant mūsų savo baltus žiedus.”

“Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna taip, kaip yra.”

“Kai paleidžiu iš rankų tave - kaip nudegintas skauda rankas, neturėjimu skauda, netekimu. Kai išleidžiu tave iš akių - akys nieko nemato: tu jas baudi tamsumu. Kai išleidžiu tave iš kalbos - aš benamis ir tu be namų. Kai per duoną manęspi eini - kaip saldu tave rast trupiny.”