“Netrukus saulė, raudona kaip žarija, pasislėpė už dantytos kalno viršūnės, ir visa gyvybė bei šviesa geso. Tuojau slėnį apgaubė grėsminga tamsa. Stačios pilkų kalnų uolos vakaruose atrodė lyg pabaisos dantys, tykantys pagriebti auką ir nutempti ją į juodas gilaus slėnio žiotis, kur raudojo girios. <...> - Padre! Tai panašu į pragarą. – Ne, mano sūnau, tik į žmogaus sielą. – Į sielas tų, kurie klaidžioja tamsybėje ir mirties šešėly? – Į sielas tų, kurie kasdien praeina pro tave gatvėje.”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”

“Valios silpnumas — tai būdas sraigės, kuri sutikus ant kelio kokią nors kliūtį susitraukia į savo kaušą ir kenčia.”

“...moteris panaši į katę, kaip ir aistra panaši į katę. Jos letenėlės minkštos, tačiau slepia aštrius nagelius, negailestingai susmingančius iki širdies. Moteris iš tiesų panaši į katę, nes katei taip pat malonu vilioti auką ir nageliais suteikti jai skausmo, tas žaidimas jai niekada nepabosta. Vos aukai susmukus, katė ją suėda ir tipena ieškoti naujos aukos.”

“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”