“Aš niekad nieko nepraradau atiduodamas. Brangiai kainuoja tik tai, ką pavagi, mielasis, atsiminkite...”
“Kad negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gero neparašysi.”
“Aš ir valgydamas visada skaitau, nors sako, kad nesveika. Aš tai piktybiškai begalę metų darau ir – nieko.”
“Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.”
“...šiaip ar taip, aš jau spėjau štai ką pastebėti: siaubą galima pakelti, kol tu pasiduodi savo likimui, bet jis tave nužudo, jeigu tik imi apie jį galvoti.”
“Tokioje tamsoje, šalia kraujo, žvakių ir daugybės šešėlių galėjo atrodyti, kad ką tik sudariau sutartį su velniu. Kad ir kas būtų, tai tenkino abi puses.”