“Kunigaikštis vėl susidūrė su viena Sicilijos mįsle; šioje paslapčių saloje, kur namai aklinai uždarinėti, o valstiečiai tvirtina, kad jie nežino, kaip patekti į jų kaimą, kuris matyti kalvoje, už penkių minučių kelio, - čia, šioje saloje, nors ir labai atkakliai stengiamasi parodyti, kad paslapčių labai daug, neįmanoma ką nors išlaikyti paslaptyje.”

“Tiesa, tai, kad šiame gyvenime tenka nuolatos susidurti su bjaurastimi, yra bene geriausias įrodymas, kad už čia patirtus malonumus tikrai nereiks atsiskaityti kur nors ten, amžinybėje. Mes atsiskaitome čia. Už viską. Su kaupu.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”

“Visi turi problemų: vieni - su religija, kiti su tėvais, tretiems maistas kruša smegenis. O kur dar alkoholis, narkotikai, pinigai, nėra žmogaus, kuriam kas nors nedulkintų smegeninės. Net ir tie, kurie sakosi, kad jų galvoje tuščia, tarkim, įvairūs nušvitėliai, guru, magai, ateiviai iš kitų planetų ir panašiai, net ir jų galvas kas nors kruša, na, kad ir ta pati tuštuma. Mūsų smegenys taip pagamintos. Tai nuolat veikiantis užknisančių daiktų reproduktorius, nenuilstanti problemų gimda. Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!”

“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”

“Mozė labai prakaituodavo iš baimės. Dievas ant jo šaukdavo, o Mozė tuo metu mėgindavo užrašyt, ką Dievas šaukia. Drebėdavo, kad nesuklystų. Todėl jo kojinės vakarop klaikiai dvokdavo. Ir kelnės dvokdavo. Ir marškiniai. Ir...”