“Tačiau geri motyvai ne visuomet lemia gerus rezultatus. O prievartavimas nebūtinai turi būti fizinis. Smurtas neapsiriboja matomomis formomis, o žaizdos nebūtinai yra tik tos, kurios iš tikrųjų kraujuoja.”

“Širdies žaizdos - tai kaina, kurią žmogus turi sumokėti pasauliui už nepriklausomybę.”

“Kitapus pievelės juodavo vėją užstojanti pušų giraitė, iš už kurios atsklisdavo bangų mūša. Nuožmių Ramiojo vandenyno bangų. Jos ošė sodriais ir niūriais balsais it daugybė susispietusių sielų, šnabždančių kiekviena savo istorijas. Ir atrodė, kad prisidėti prie šio choro ir papasakoti kitų istorijų trokšta dar daugiau sielų.”

“Aš imu žmogų kaip žmogų, nepaisydamas jokių aplinkybių, kurios šiandien gali būti vienokios, o ryt kitokios. Tik iškeltas iš aplinkybių žmogus parodo tikrą savo veidą.”

“Da kažem nešto o sebi.Predstaviću se.Nekada se u školi često tako radilo. Sa svakim novim razredom, izlazili bismo redom pred odeljenje i pred svima govorili o sebi. Meni je to stvarno teško padalo. U stvari, nije samo da mi je bilo teško. Ja u tom činu nisam mogao da pronađem nikakav smisao. Šta ja, uopšte, znam o sebi? Da li sam ja kojeg spoznajem svojom svešću onaj pravi ja? Kao što moj glas snimljen na traci ne zvuči kao moj, predstava koju imam o sebi možda je samo iskrivljena slika koju sam stvorio prema svom nahođenju. Uvek sam tako razmišljao. Kad god bih se predstavljao, kad god bi trebalo da govorim o sebi pred drugima, osećao bih se kao da svojom rukom prepravljam ocene u dnevniku. Uvek mi je bilo neprijatno. I zbog toga sam u tim trenucima pazio da govorim samo i objektivnim činjenicama koje nisu zahtevala obrazloženja i tumačenja (Ja imam psa. Volim da plivam. Ne volim da jedem sir - i slično), pa ipak mi se nekako činilo kao da iznosim izmišljene podatke o izmišljenoj osobi. S takvim osećanjem slušao sam predstavljanje ostalih, pa mi se činilo da oni ne govore o sebi već o nekom drugom. Svi smo mi živeli u izmišljenom svetu i udisali izmišljeni vazduh.”

“Lumea nu este decat o lupta nesfarsita intre amintirile unor tabere opuse.”

“Se chove, as plantas florescem; se não há chuva, secam e morrem. Os insectos são comidos pelas lagartixas, por sua vez devoradas pelos pássaros. Todos acabam por morrer e, depois de mortos, ficam ressequidos. Uma geração desaparece, outra toma o seu lugar. É assim que as coisas se passam. Há muitas maneiras de viver. Há muitas maneiras de morrer. Isso, porém, não tem qualquer importância. No fim, fica apenas o deserto. Só o deserto permanece verdadeiramente vivo.”