“Tiesą, kaip tu ir sakei, dažniausiai lydi stiprus skausmas. O beveik niekas netrokšta skausmingos tiesos. Žmonėms reikia gražios ir jaukios pasakos, kuri leistų jiems bent truputį giliau pajusti savo gyvenimo prasmę. Būtent todėl atsiranda religijos.”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas - paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visada rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė - paskutinė varguolių atspirtis. O tapatybė įgyja prasmę tik per neapykantą kitokiam. Reikia puoselėti neapykantą kaip pilietinę aistrą. Priešas yra tautų draugas. Visada reikia turėti, ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų.”

“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”

“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.”

“Tie pirmiausia ir nueina blogais keliais, kurie nusivilia savo viltimis ir darbu.”