“Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro setyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? <...> Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones.”

“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama tiesiogiai ir gyvai.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”

“Labai seniai Pasaulio Pagerbtasis nukeliavo į Snieguotuosius kalnus, ten jis kentėjo šešerius metus, o po to nušvito. (Pasaulio Pagerbtasis - vienas iš dešimties Budos Šakjamunio titulų. Snieguotieji kalnai yra Himalajai.) Tai buvo tikrojo aš nušvitimas. Paprastas žmogus neturi tikėjimo stiprybės ir nesuranda ištvermės net trejiems ar penkeriems metams. Bet tie, kurie gilinasi į kelią, yra pasirengę nors ir dešimčiai ar dvidešimčiai metų - po dvidešimt keturias valandas kasdien. Jie rodo didelę tikėjimo tvirtybę, kalbasi su išminčiais, nepaiso kančių ir nelaimių. Jie nė trupučio nekeičia savo nusistatymų, kaip tėvas, netekęs savo sūnaus. Jie mąsto giliai, dėliodami vieną pastebėjimą po kito. Galiausiai jie pasiekia vietą, kur net budizmas sutirpsta ir tampa įmanoma pamatyti tai.Pasitraukdamas į vietą, kurioje dangus ir žemė dar neatsiskyrę, o in ir jan dar nėra, aš greitai ir būtinai pasiekiu rezultatą. Vadinasi reikia nukreipti dėmesį į vietą, kuri buvo dar iki tol, kol dangus tapo dangumi, o žemė žeme, iki tol, kol atsirado in ir jan. Tai reiškia negalvoti ir nesamprotauti, bet žiūrėti tiesiai pirmyn. Tokiu būdu laikas, kai dideli darbai bus nuveikti, būtinai ateis.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“Yra žmonių, kurių vienintelis paskyrimas — puošti pasaulį ir daryti kitiems malonumą. [...] Jie bus gerai išauklėti, malonūs, turės geras manieras, bet absoliučiai niekam nenaudingi. Jie neturės jokių pareigų ir nedirbs jokio darbo. Nedarydami niekam naudos, jie nedarys niekam nei žalos. Ir į klausimą, koks tų žmonių buvimo pateisinimas, nerasi jokio atsakymo kaip vien tai, kad jie puošia pasaulį. Kai kas tokius žmones vadina visuomenės parazitais.”