“Niekas nepradeda karo- ar bent jau ne vienas protingas zmogus neturetu jo pradeti - tvirtai nesuvokdamas, ka siuo karu jis ketina pasiekti ir kaip jis ketina kariauti.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, — kiekvienas kitaip, savaip, — kaip ir visi menininkai kūrėjai. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam personažui reikia viena koja prikirpti, nosis — pridurti. Prasideda rašytojui Golgotos kančios.”

“Kokią teisę jis turi ką nors teisti? Žinoma, kažkiek jis iš tikrųjų yra kaltas, kad teisė beveik visus, kuriuos sutikdavo, ir daug tų, kurių nė nebuvo matęs. Makas žinojo, kad didžiausia jo kaltė - jo egocentrizmas. Tad kaip jis gali teisti kitą? Visi jo vertinimai - paviršutiniški, paremti išvaizda ir elgesiu, kuriuos galima aiškinti taip, kad pasijustum pranašesnis, saugesnis arba kokios nors grupės dalis. Jam taip pat buvo aišku, kad jis bijo.”

“Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę. Nevalia. Mano smegenų centrinėje sėdi rūstus klerkas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Keturiasdešimt metų sėdi klerkas toje pačioje kėdėje. Štai kodėl jis toks pedantiškas ir nepermaldaujamas. Ne, ponas, tamstai nevalia būti sentimentaliu! Šalin šiuos popierėlius, čerkšt, čerkšt, ir į dėžę. Jie priklauso valytojai. Jis logiškas, rūstusis klerkas. Jei jo nepaklausyčiau - pralaimėčiau. Kaip Dante dangų, kaip Dostojevskis verkšlenančius personažus.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”