“o kad taip visi nustotų dirbę lygiai trečią valandą kasdien ir išvalytų visus kambarius tai Niujorke nebebūtų tiek tarakonų.”

“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”

“Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste.”

“Ne, nė vienas žmogus ilgai negalėtų pakelti tokio liepsningo gyvenimo. <...> Niekas negalėtų taip ilgai dieną naktį deginti visus savo žiburius, eikvoti visus savo vulkanus, niekas neįstengtų taip ilgai dieną naktį stovėti liepsnose, kasdien daug valandų su įkaitusia galva mąstyti, nuolatos mėgaudamasis, nuolatos kurdamas, nuolatos šviesus, su budriais jausmais ir nervais nelyginant pilis, už kurios langų kasdien skamba muzika, o naktimis tviska tūkstančiai žvakių.”

“Kokią teisę jis turi ką nors teisti? Žinoma, kažkiek jis iš tikrųjų yra kaltas, kad teisė beveik visus, kuriuos sutikdavo, ir daug tų, kurių nė nebuvo matęs. Makas žinojo, kad didžiausia jo kaltė - jo egocentrizmas. Tad kaip jis gali teisti kitą? Visi jo vertinimai - paviršutiniški, paremti išvaizda ir elgesiu, kuriuos galima aiškinti taip, kad pasijustum pranašesnis, saugesnis arba kokios nors grupės dalis. Jam taip pat buvo aišku, kad jis bijo.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”