“Juk būna, kad miršta žmonės. Įdomus daiktas ta mirtis, kai pagalvoji... Iš vienos pusės lyg ir gaila žmogaus, o iš kitos – vis tiek kažkaip malonu.Keistas gyvenimas.”

“Kadaise ir aš turėjau svajonę – susipažinti su savim. Bet vis neišdrįsau... O jei nepatiks? Geriau atokiau... Kai pamiršti, kad esi, kartais net gyvent imi...”

“Kas nežino: istoriją kuria žmonės!Bet kai istorija jau būna sukurta, sklaidydami jos puslapius žmonių kažkodėl nebematome. Šmėkso Vytautas, Algirdas, Gediminas, Napoleonas ir kitokios pamėklės, kurių vieninteliai nuopelnai ir sugebėjimai: melžt žmogų, siurbt kraują ir kur pakliūva švaistytis kardais bei įstatymais.O kur Antanas, Albinas, Albertynas ir Patriūbavičius?Jie melžia karves ir švaistosi šakėmis ant mėšlo krūvos.”

“Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau — alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.”

“Keliaudamas iš miegamojo į virtuvę nuolat susiduriu su žmona. Aišku, būtų galima ir aplinkkelį nutiest per balkoną, bet... Ten gėlių vazonas. Briuselis neleis.”

“Kada mėnulis iš miegų pakyla,O saulė verda sriubą už kalnų,Taip tyliai tyliai tyliai kaip dagiliaiLunatikai išeina ant stogų.”

“Kodėl blogos dienos ilgos, o geros trumpos? Kad žmogus nepriprastų prie gero. Pripratęs norės vis didesnių dozių.”