“Kada mėnulis iš miegų pakyla,O saulė verda sriubą už kalnų,Taip tyliai tyliai tyliai kaip dagiliaiLunatikai išeina ant stogų.”

“Ir iš tiesų netrukus tekančio vandens šniokštimas pamažu nustelbė visur aplinkui šlamančius medžius, tyliai kalbančius vieni su kitais alsia, gailia šneka, kokia ramiomis dienomis prabyla eukaliptai.”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“Ne taip, kaip vyras abejotų prieš pabučiuodamas moterį, apgalvotų, kaip ji reaguos, svarstytų, ar jai tai patiks. Galbūt dvejotų norėdamas pratęsti akimirką, tą nuostabų laukimą, kartais malonesnį už patį bučinį.”

“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.”

“Sušalti? Ar galima sušalti, kai tavo širdyje liepsnoja saulė? Tą vakarą dangus man atrodė kaip didelis medis, išskleidęs savo šakas nuo vakarų iki rytų, kaip didžiulis jazmino medis, kuris ramiai ošdamas barstė ant mūsų savo baltus žiedus.”