“Pirmi krinta geriausieji.”

“Nakapagtatakang nagtataka pa ang nanay at tatay ko kung bakit di ako mapirmi-pirmi sa bahay ng sino man sa kanila. Bakit nga raw ba ako palipat-lipat ng trabaho? Bakit pabago-bago ng karelasyon? At paiba-iba ng mga kaibigan? Gusto ko sanang ipaliwanag sa kanila na kapag matagal-tagal ka ring naging bola sa pingpong, di mo maiiwasang makasanayan ang pagpapadito at doon, dito, doon at ang pagpapadoon, dito, doon, dito. At sandaan pang pagpapadito-dito at pagpapadoon-doon. Sa sandali namang matapos ang laro o kahit sa pagkakataong datnan lamang ng pagod ang mga manlalaro, hahayaan ka nilang gumulong-gulong sa kung saan-saang sulok, kahit pa nga iyong namumutiktik sa alikabok. Hihingal-hingal ka ngayong maghihintay sa kung sino man sa kanila ang may awa o panahon para yumukod at pumulot.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”