“Pavėlintąjį vasarojų seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja piktžolėmis, kad jos tokios pat žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur visus patvorius jos vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išliktumei. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita!”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“Prisimeni kosminį dėsnį? Toks tokį traukia. Tiesiog būk koks esi: ramus, šviesus ir giedras. Kai leidžiame sušvisti visai savo esybei, kai kiekvieną minutę klausiame savęs, ar iš tikro norime taip elgtis ir darome tai tik atsakę sau "Taip", tuomet savaime atstumiame nuo savęs tuos, kurie nieko iš mūsų negali išmokti, ir pritraukiame ne tik gebančius mokytis iš mūsų, bet ir tuos, iš kurių patys turime ką perimti.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Jeigu žmogus aštuoniasdešimt procentų sudarytas iš vandens, tai gal devyniasdešimt devyni procentai gyvenimo yra sapnas. Kas sudaro tą vieną procentą — štai dėl ko kankinosi Hamletas ir Sanča Pansa.”

“Vyras turi susirasti gerą moterį, o kai susiranda - laimėti jos meilę. Paskui jis turi pelnyti jos pagarbą. Tada puoselėti pasitikėjimą. O paskui jis turi taip daryti, kol juodu gyvi. Kol abu miršta. Štai kas yra prasmė. Tai svarbiausias dalykas pasaulyje. Štai kas yra vyras, jar. Vyras tampa tikru vyru, kai laimi geros moters meilę, pelno jos pagarbą ir nepraranda jos pasitikėjimo. Kol to nepadarei, nesi vyras.”