“,,Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos. Ko gero, tai paprasčiau nei prisiverst pasiteirauti: ,,Kaip tavo sveikata?“ Paprasčiau, nes žmoniškiau. ”

“Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas - paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visada rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė - paskutinė varguolių atspirtis. O tapatybė įgyja prasmę tik per neapykantą kitokiam. Reikia puoselėti neapykantą kaip pilietinę aistrą. Priešas yra tautų draugas. Visada reikia turėti, ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”

“Pavėlintąjį vasarojų seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja piktžolėmis, kad jos tokios pat žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur visus patvorius jos vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išliktumei. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita!”

“Ne taip, kaip vyras abejotų prieš pabučiuodamas moterį, apgalvotų, kaip ji reaguos, svarstytų, ar jai tai patiks. Galbūt dvejotų norėdamas pratęsti akimirką, tą nuostabų laukimą, kartais malonesnį už patį bučinį.”

“Yra didelė, bet visiškai kasdieniška paslaptis. Visi žmonės su ja susiję, kiekvienas ją žino, bet tik nedaugelis apie ją pagalvoja. Dauguma paprasčiausiai su ja taikstosi ir nė kiek nesistebi. Toji paslaptis - tai laikas. Jam matuoti yra kalendoriai ir laikrodžiai, bet tas nedaug ką sako, nes kiekvienas žino, kad kartais viena valanda atrodo kaip amžinybė, o kitais kartais ji prabėga kaip akimirka - nelygu, ką žmogus tą valandą patiria. Laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas - žmogaus širdis.”