“„Nėra tokio kūno pažeminimo, kurio neįstengčiau paversti sielą taurinančia patirtimi...”

“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.”

“Ne, nė vienas žmogus ilgai negalėtų pakelti tokio liepsningo gyvenimo. <...> Niekas negalėtų taip ilgai dieną naktį deginti visus savo žiburius, eikvoti visus savo vulkanus, niekas neįstengtų taip ilgai dieną naktį stovėti liepsnose, kasdien daug valandų su įkaitusia galva mąstyti, nuolatos mėgaudamasis, nuolatos kurdamas, nuolatos šviesus, su budriais jausmais ir nervais nelyginant pilis, už kurios langų kasdien skamba muzika, o naktimis tviska tūkstančiai žvakių.”

“Tūkstantrankė Kanona turi tūkstantį rankų ant vienintelio kūno. Jei jos mąstymas apsiribotų ties viena lanką laikančia ranka, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios liktų bevertės. Tačiau jos gali tarnauti visos, nes mintis nėra pririšta prie vienos, tad ir visos rankos yra naudingos.O kam Kanonai reikia tūkstančio rankų, priaugusių prie vieno kūno - Tai skirta parodyti, jog jei žmonės leis nepajudinamai išminčiai atsiskleisti, tai net kūnas, turintis tūkstantį rankų, gebės jomis pasinaudoti. Jei žiūrėdamas į medį matytum tik vieną iš jo raudonų lapų, nepastebėtum kitų. Kai akis nenukreipta nė į vieną iš lapų, o tu stebi medį apie nieką negalvodamas, bet koks kiekis lapų tampa matomas be ribų. Bet jei kuris nors vienas lapas prikausto žvilgsnį, atrodo, jog kitų lapų tiesiog nėra.Tam, kuris suprato, nėra skirtumo tarp medžio ir tūkstantrankės bei tūkstantakės Kanonos.”

“Šiame pasaulyje nėra tobulybės.”

“Nėra žmogaus be ydų ir nuodėmių.”