“Nusispjauti, kas ką šneka. Nebus kada ir gyventi, kai visų klausysies.”

“Du kartu gyvenime žmonės tampa neatskiriamai panašūs. Prieš mirtį senatvėje ir ką tik užgimę.”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“It's about people who still are unaware. Therefore they strive to live by all means: love like no one before them loved, believe like no one ever believed, desire like no one else ever desired...”

“Mestre. Say the word without hissing the conurbated villain, and pitying its citizens. As quickly as they can, two million tourists pass through, or by, Mestre each year, and each one will be struck by the same thought as they wonder at the aesthetic opposition that it represents. Mestre is an ugly town but ugly only in the same way that Michael Jackson might be desccribed as eccentric or a Tabasco Vindaloo flambéed in rocket fuel might be described as warm. Mestre is almost excremental in its hideousness: a fetid, fly-blown, festering, industrial urbanization, scarred with varicose motorways, flyovers, rusting railway sidings and the rubbish of a billion holidaymakers gradually burning, spewing thick black clouds into the Mediterranean sky. A town with apparently no centre, a utilitarian ever-expandable wasteland adapted to house the displaced poor, the shorebound, outpriced, domicile-deprived exiles from its neighbouring city. For, just beyond the condom- and polystyrene-washed, black-stained, mud shores of Marghera, Mestre's very own oil refinery, less than a mile away across the waters of the lagoon in full sight of its own dispossessed citizens, is the Jewel of Adriatic. Close enough for all to feel the magnetism, there stands the most beautiful icon of Renaissance glory and, like so much that can attract tourism, a place too lovely to be left in the hands of its natives, the Serenissima itself, Venice.”

“Tokioje tamsoje, šalia kraujo, žvakių ir daugybės šešėlių galėjo atrodyti, kad ką tik sudariau sutartį su velniu. Kad ir kas būtų, tai tenkino abi puses.”

“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”