“...moteris panaši į katę, kaip ir aistra panaši į katę. Jos letenėlės minkštos, tačiau slepia aštrius nagelius, negailestingai susmingančius iki širdies. Moteris iš tiesų panaši į katę, nes katei taip pat malonu vilioti auką ir nageliais suteikti jai skausmo, tas žaidimas jai niekada nepabosta. Vos aukai susmukus, katė ją suėda ir tipena ieškoti naujos aukos.”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”

“Netrukus saulė, raudona kaip žarija, pasislėpė už dantytos kalno viršūnės, ir visa gyvybė bei šviesa geso. Tuojau slėnį apgaubė grėsminga tamsa. Stačios pilkų kalnų uolos vakaruose atrodė lyg pabaisos dantys, tykantys pagriebti auką ir nutempti ją į juodas gilaus slėnio žiotis, kur raudojo girios. <...> - Padre! Tai panašu į pragarą. – Ne, mano sūnau, tik į žmogaus sielą. – Į sielas tų, kurie klaidžioja tamsybėje ir mirties šešėly? – Į sielas tų, kurie kasdien praeina pro tave gatvėje.”

“Nieko nėra blogiau kaip komplikuota moteris. Kiekviename žingsnyje statanti gynybines kliūtis, paskui pati atsitrenkia į savo paspęstas pinkles ir kuria dramą, kurią pavadina nešvankiu „santykių aiškinimusi“.”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“„Tačiau kai iš tikrųjų sunkiai susergi, net nebūdamas Milarepa supranti, kad reikia daug laiko, norint užbaigti visus žemiškuosius darbus ir deramai atsisveikinti su šiuo pasauliu, į kurį niekada nebesugrįši. ”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”