“...moteris panaši į katę, kaip ir aistra panaši į katę. Jos letenėlės minkštos, tačiau slepia aštrius nagelius, negailestingai susmingančius iki širdies. Moteris iš tiesų panaši į katę, nes katei taip pat malonu vilioti auką ir nageliais suteikti jai skausmo, tas žaidimas jai niekada nepabosta. Vos aukai susmukus, katė ją suėda ir tipena ieškoti naujos aukos.”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”

“Netrukus saulė, raudona kaip žarija, pasislėpė už dantytos kalno viršūnės, ir visa gyvybė bei šviesa geso. Tuojau slėnį apgaubė grėsminga tamsa. Stačios pilkų kalnų uolos vakaruose atrodė lyg pabaisos dantys, tykantys pagriebti auką ir nutempti ją į juodas gilaus slėnio žiotis, kur raudojo girios. <...> - Padre! Tai panašu į pragarą. – Ne, mano sūnau, tik į žmogaus sielą. – Į sielas tų, kurie klaidžioja tamsybėje ir mirties šešėly? – Į sielas tų, kurie kasdien praeina pro tave gatvėje.”

“Nieko nėra blogiau kaip komplikuota moteris. Kiekviename žingsnyje statanti gynybines kliūtis, paskui pati atsitrenkia į savo paspęstas pinkles ir kuria dramą, kurią pavadina nešvankiu „santykių aiškinimusi“.”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“„Tačiau kai iš tikrųjų sunkiai susergi, net nebūdamas Milarepa supranti, kad reikia daug laiko, norint užbaigti visus žemiškuosius darbus ir deramai atsisveikinti su šiuo pasauliu, į kurį niekada nebesugrįši. ”