“Galima pasiekti visišką laimės būseną prisigėrus degtinės. Šuolis į laimę. Žinau, nes bandžiau. Kiti rekomenduojami metodai, kuriuos bandžiau, tikros laimės nesuteikdavo, nebent pasijusdavau ne toks nelaimingas kaip paprastai.Žmogus sėdi ant lietuviškos kėdės ir jaučiasi nelaimingas. Jis nutaria, kad kėdė kalta. Jeigu sėdėtų ant amerikietiškos kėdės, būtų laimingas. Sunkiai dirba, taupo ir nusiperka amerikietišką kėdę. Atsisėda ant jos ir laukia, kada užplūs palaima. Neužplūsta. Vis tiek nelaimingas. Kėdėje laimės nėra. Išorėje nėra. Laimė - tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma - kitur, - sakė Nikola Sebastjenas de Šamforas. Degtinė, kol yra butelyje, jokios laimės neteikia. Atsidūrusi žmogaus viduje, savy, ji paskleidžia palaimą po visą kūną ir sielą. Degtinė yra paprasčiausia ir geriausia priemonė gyvenimo tikslui pasiekti. Deja. Gerti viešose vietose draudžiama. Laimingam būti reikia pasislėpus, tarsi laimė būtų kas nors nepadoru. Štai iki ko nusirito pasaulis. Laimingam būti draudžiama. Dieve brangus!”

“Laimė - sąlyginis dalykas. Kas šitą suvokė, retai kada jaučiasi labai nelaimingas.”

“Laimė priklauso tam, kuris drąsiai jos siekia, kur ir kaip galėdamas.”

“Būti mylimam - didesnė laimė negu būti turtingam, nes būti mylimam - reiškia būti laimingam.”

“Kiekvieną akimirką jaučiame, kad negalime laimės išlaikyti, ir nė nebandome <...> Bet jeigu mes nemėginame sučiupti jos ir suturėti savo šiurkščiomis rankomis, tai gal ji, niekieno nebaidoma, išlieka mūsų akių gilumoje? Gal ji išlieka ten, kol gyvos tos akys?”

“Pavėlintąjį vasarojų seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja piktžolėmis, kad jos tokios pat žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis pasinaudot ir savo papratimu ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. Dilgės, va, dabar didžiausia negarbė sodelių ar darželių, kur visus patvorius jos vienos apsėjo. O kitur iš jų verpalus verpia. Mes pykstame ant piktžolių, kam jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - jeibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad išliktumei. Štai piktžolės ir rudenį tebėra žalios. Ar iš tingėjimo? Oo! Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus neglobojamos, reikia suprasti: netrukdomos, jos seniai išvedžiojo po dvejus vaikus ir trečiuosius štai yra pradėjusios. Tai visai kas kita!”