“Kartą per televiziją rodė jaunuolį. Protingą, gražų, turintį tikslą gyvenime ir mokantį jo siekti. Jis penkiolika minučių pasišnekėjo su vieno solidžiausių bankų pasaulyje vadovu ir jį iškart priėmė į darbą. Dabar jaunuolis gyvena prabangiai, didmiesčio centre turi butą, kuris jam kainuoja tiek, kiek aš net neįsivaizduoju. Dirba daug, be pietų pertraukų, turi vieną laisvą dieną. Tą dieną žaidžia kažkokį man nesuprantamą žaidimą, neprisimenu kokį. Kad ir kaip ten buvę, to žaidimo jis nemėgsta, bet privalo žaisti, nes kitaip nebus savas tarp bendradarbių.Laisvalaikis priklauso ne jam. Kada jis gyvena? Ir gyvenimas priklauso ne jam. Soti savanoriška vergovė. Atrodo, juodieji vergai laisvalaikiu galėjo daryti ką norėjo, kitaip nebūtų bliuzo. Be to, jų vergovė nebuvo savanoriška. Tokia vergovė žmogaus nežemina.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Kokią teisę jis turi ką nors teisti? Žinoma, kažkiek jis iš tikrųjų yra kaltas, kad teisė beveik visus, kuriuos sutikdavo, ir daug tų, kurių nė nebuvo matęs. Makas žinojo, kad didžiausia jo kaltė - jo egocentrizmas. Tad kaip jis gali teisti kitą? Visi jo vertinimai - paviršutiniški, paremti išvaizda ir elgesiu, kuriuos galima aiškinti taip, kad pasijustum pranašesnis, saugesnis arba kokios nors grupės dalis. Jam taip pat buvo aišku, kad jis bijo.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”

“Žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, — kiekvienas kitaip, savaip, — kaip ir visi menininkai kūrėjai. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam personažui reikia viena koja prikirpti, nosis — pridurti. Prasideda rašytojui Golgotos kančios.”

“Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vistiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten, danguje, ir ne čia, ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.”