“Kartą per televiziją rodė jaunuolį. Protingą, gražų, turintį tikslą gyvenime ir mokantį jo siekti. Jis penkiolika minučių pasišnekėjo su vieno solidžiausių bankų pasaulyje vadovu ir jį iškart priėmė į darbą. Dabar jaunuolis gyvena prabangiai, didmiesčio centre turi butą, kuris jam kainuoja tiek, kiek aš net neįsivaizduoju. Dirba daug, be pietų pertraukų, turi vieną laisvą dieną. Tą dieną žaidžia kažkokį man nesuprantamą žaidimą, neprisimenu kokį. Kad ir kaip ten buvę, to žaidimo jis nemėgsta, bet privalo žaisti, nes kitaip nebus savas tarp bendradarbių.Laisvalaikis priklauso ne jam. Kada jis gyvena? Ir gyvenimas priklauso ne jam. Soti savanoriška vergovė. Atrodo, juodieji vergai laisvalaikiu galėjo daryti ką norėjo, kitaip nebūtų bliuzo. Be to, jų vergovė nebuvo savanoriška. Tokia vergovė žmogaus nežemina.”

“Liūdna istorija įvyko mobiliųjų telefonų eros pradžioje. Mažame miestelyje gyveno du santechnikai - Petras ir Povilas. Buvo jie draugai ir bendraminčiai, uždirbdavo jie po 1000 litų per mėnesį, gyveno be vargo, pasiturimai ir džiaugėsi gyvenimu. Petras buvo progresyvus, o Povilas - ne. Petras nutarė nusipirkti mobilųjį telefoną. Tuomet, mąstė jis, tie, kuriems reikės santechniko paslaugų, lengviau mane susiras ir aš turėsiu daugiau darbo negu Povilas, uždirbsiu daugiau pinigų ir gyvensiu ne tik pasiturimai, bet ir prabangiai.Taip ir buvo. Dabar petras uždirbdavo 1100 litų, o Povilas tik 900. Povilas jau nebuvo laimingas. Teko ir jam nusipirkti mobilųjį telefoną. Neturėjo kitos išeities. Status quo. Dabar ir Petras ir Povilas uždirba po vienodai, po 1000 litų, bet turi mokėti už mobiliuosius telefonus po 100 litų kas mėnesį. Taigi iš tikrųjų jie uždirba po 900 litų. Be to, jie jau nebe draugai ir gyvenimu nebesidžiaugia. Jie neteko ne tik po 100 litų, bet ir gražiausių Dievo dovanų - gyvenimo džiaugsmo ir draugystės. Progreso vaisiai.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis, neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”

“Galima pasiekti visišką laimės būseną prisigėrus degtinės. Šuolis į laimę. Žinau, nes bandžiau. Kiti rekomenduojami metodai, kuriuos bandžiau, tikros laimės nesuteikdavo, nebent pasijusdavau ne toks nelaimingas kaip paprastai.Žmogus sėdi ant lietuviškos kėdės ir jaučiasi nelaimingas. Jis nutaria, kad kėdė kalta. Jeigu sėdėtų ant amerikietiškos kėdės, būtų laimingas. Sunkiai dirba, taupo ir nusiperka amerikietišką kėdę. Atsisėda ant jos ir laukia, kada užplūs palaima. Neužplūsta. Vis tiek nelaimingas. Kėdėje laimės nėra. Išorėje nėra. Laimė - tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma - kitur, - sakė Nikola Sebastjenas de Šamforas. Degtinė, kol yra butelyje, jokios laimės neteikia. Atsidūrusi žmogaus viduje, savy, ji paskleidžia palaimą po visą kūną ir sielą. Degtinė yra paprasčiausia ir geriausia priemonė gyvenimo tikslui pasiekti. Deja. Gerti viešose vietose draudžiama. Laimingam būti reikia pasislėpus, tarsi laimė būtų kas nors nepadoru. Štai iki ko nusirito pasaulis. Laimingam būti draudžiama. Dieve brangus!”

“Kokią teisę jis turi ką nors teisti? Žinoma, kažkiek jis iš tikrųjų yra kaltas, kad teisė beveik visus, kuriuos sutikdavo, ir daug tų, kurių nė nebuvo matęs. Makas žinojo, kad didžiausia jo kaltė - jo egocentrizmas. Tad kaip jis gali teisti kitą? Visi jo vertinimai - paviršutiniški, paremti išvaizda ir elgesiu, kuriuos galima aiškinti taip, kad pasijustum pranašesnis, saugesnis arba kokios nors grupės dalis. Jam taip pat buvo aišku, kad jis bijo.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”

“Žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, — kiekvienas kitaip, savaip, — kaip ir visi menininkai kūrėjai. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam personažui reikia viena koja prikirpti, nosis — pridurti. Prasideda rašytojui Golgotos kančios.”