“Moterys trokšta pasakos. Aišku, ne visos, bet daugelis nuo vaikystės svajoja apie vyrą, kuris dėl jų būtų pasiryžęs viskam, netgi žinodamas, kad gali likti pats įskaudintas.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“Tau nepatinka, kad jie [filosofai] per daug nekonkretūs? Norėtum, kad aiškiau formuluotų mintį, kad būtų mažiau metaforų, palyginimų ir parabolių, o daugiau tiesos, grynumo, nepagražinto, atviro, skambaus, iki skausmo teisingo žodžio? Jie negali taip kalbėti. Jie negali kalbėti konkrečiai. Jeigu jie kalbėtų kaip fizikai ar matematikai, tai jau būtų ne pranašystės, ne biblinės ar filosofinės amžinosios tiesos, tai būtų instrukcijos. Tai būtų saugumiečių instrukcijos kaip žudyt žmones. Visi diktatoriai griebdavosi tokių instrukcijų, bet jų esmė - kulka į pakaušį.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”

“- <...> Žmogus nesi jau toks svarbus.- Nesvarbus? - Švarcas vėl pakėlė sutrikusį veidą. - Nesvarbus? Žinoma, ne! Bet malonėkite pasakyti man, kas gi tuomet svarbu, jeigu gyvenimas nebesvarbus?- Niekas, - atsakiau žinodamas, kad tai ir teisybė, ir ne. - Tiktai mes patys suteikiame viskam vertę.”

“Juk ir gerasis Dievas yra teroristas: visa žmonija, šeši su puse milijardo gyvybių yra jo įkaitai; jo reikalavimai neaiškūs, nuolat kintantys, priklauso nuo kalbos, regiono, tradicijų, bet idėja visur panaši - jis reikalauja tikėjimo, aklo, besąlygiško tikėjimo, kad yra visagalis, kad gali padaryti viską, netgi suteikti pomirtinį gyvenimą.”