“Sušalti? Ar galima sušalti, kai tavo širdyje liepsnoja saulė? Tą vakarą dangus man atrodė kaip didelis medis, išskleidęs savo šakas nuo vakarų iki rytų, kaip didžiulis jazmino medis, kuris ramiai ošdamas barstė ant mūsų savo baltus žiedus.”

“Draugus, kurių troškau, aš nuramdžiau grodamas tau ir su tavimi tą vakarą, tai tavo veide, akyse aš juos mačiau, visus savo mylimus bičiulius, kai išėjai, išėjo ir jie su tavimi.”

“Lengvai lyg šokėja apėjo ji aplink lovą, pastatė taurę greta savęs ant grindų ir pasirąžė. Svetimos saulės nurusvinta ji nesidrovėjo savo nuogumo, kaip moteris, kuri ne tiktai žino, kad jos geidžia, bet ir ne kartą šitai yra girdėjusi.”

“Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vistiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten, danguje, ir ne čia, ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.”

“Nuo šypsenos kaip ledas nuo saulės nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru.”

“Prisimeni kosminį dėsnį? Toks tokį traukia. Tiesiog būk koks esi: ramus, šviesus ir giedras. Kai leidžiame sušvisti visai savo esybei, kai kiekvieną minutę klausiame savęs, ar iš tikro norime taip elgtis ir darome tai tik atsakę sau "Taip", tuomet savaime atstumiame nuo savęs tuos, kurie nieko iš mūsų negali išmokti, ir pritraukiame ne tik gebančius mokytis iš mūsų, bet ir tuos, iš kurių patys turime ką perimti.”