“Gimdyti apsižergus kapą ir kančiose gimti. Duobėje duobkasys svajingai tvarkosi įrankius. Lieka laiko susenti. Ore skamba mūsų riksmai.”

“Jei nerandi savos idėjos — pamaži netenki ir savo vardo. Tik mūsų idėjos mus ir įvardija.”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”

“Žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir lieka tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turįs antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.”

“Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų – mūsų niekam nėra...”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”