“Ak ne! mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas - už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais.”
Explore This Quote Further
Quote from Šatrijos Ragana
"“Ak ne! mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas - už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais.” - Šatrijos Ragana"
This quote reflects on the idea that death is not something to fear, but rather a natural part of life, hiding joy and laughter behind tears and sorrow.
Quote Analysis
In this quote, Šatrijos Ragana reflects on the concept of death, expressing that it is not something to be feared. Instead, she compares it to a hidden joke behind tears and joy behind sobs, like a flower blooming under dried leaves. This metaphorical comparison suggests that death is not an end, but rather a transformation into something beautiful and new. It serves as a comforting and poetic perspective on the inevitability of death.
Finding Joy and Laughter in the Face of Death
The quote by Lithuanian poet Šatrijos Ragana speaks to the idea that death is not something to be feared. Instead, it is a natural part of life that can be embraced with joy and laughter. In today's fast-paced and often stressful world, this reminder can be incredibly relevant. It encourages individuals to find moments of happiness and lightness even in the face of difficult circumstances, ultimately emphasizing the importance of living fully and embracing the present moment.
Reflection Questions
Reflecting on the quote by Šatrijos Ragana, consider the following questions:
- What do you think Ragana means when she says that death is not frightening?
- In what ways do you think laughter, tears, joy, and sorrow are interconnected in life?
- How does the imagery of a flower blooming beneath withered leaves resonate with you in terms of finding beauty in difficult circumstances?
- How can this perspective on death and life's challenges help you find acceptance and peace in your own life?
Similar quotes
“Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?”
“Kiekvienas žmogus turi mirti. Tai baisu, bet nieko nepadarysi.”
“Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė — ne čia. Amžinojo užmigimo valanda — tai pabudimo valanda.”
“Juk visi žmonės miršta, juk nuolat girdžiu mirus tai vieną, tai kitą.”
“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”
“Juk kiekvienas stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.”