“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.”
Quote Analysis: "Begalė atsispindi grožyje"
In this quote by Lithuanian poet Šatrijos Ragana, she compares the human soul to a flower reaching towards the sunlight. Just as a flower strives to catch even the smallest ray of sunlight in order to survive and thrive, our souls in this imperfect world seek to grasp a tiny spark of the absolute, which they sense, desire, and cannot live without. This comparison highlights the inherent beauty and fragility of the human soul, as well as its relentless pursuit of something greater and transcendent.
Modern Relevance
In this quote by Šatrijos Ragana, the comparison between a flower reaching for sunlight and the human soul striving for connection to the absolute is a poignant metaphor for our modern lives. Just as a flower needs sunlight to thrive, humans also seek something greater beyond themselves. This idea highlights the innate desire for meaning and purpose in our lives, urging us to seek out moments of transcendence and connection in our daily existence. The quote reminds us to nurture our souls and strive for that which brings us true fulfillment and vitality.
Example of Usage
Here is an example of a quote by Šatrijos Ragana being used in a literary analysis:
“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.” - Šatrijos Ragana
Reflection Questions
In this quote by Šatrijos Ragana, the comparison between a flower reaching for sunlight and our souls reaching for the absolute truth is drawn. Reflecting on this comparison can lead to a deeper understanding of our own spiritual journey and desires. Here are some questions to consider:
- What does the analogy of the flower reaching for sunlight evoke in you? How does it resonate with your own spiritual journey?
- How do you interpret the idea of our souls yearning for the absolute truth in a world full of imperfections and distractions?
- In what ways do you feel your soul is striving to connect with something greater than yourself? What do you believe this "absolute" truth to be?
- Have you ever felt a sense of longing or incompleteness that can only be satisfied by something beyond the material world? How do you nurture this longing in your own life?
Similar quotes
“Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.”
“— Sūnau, tau jau trisdešimt, — tą vakarą pasakė jis man, gerokai susidrumstęs nuo alkoholio. — Metas susimąstyti. Turėtum imtis kokios nors rimtos veiklos. Aš tavo metų... — ir taip toliau, ir panašiai. Amžinas visiems tėvams būdingas mėšlas. Jeigu jau tau trisdešimt, vadinasi, tu turi susimąstyti. O ką, anksčiau negali susimąstyti? Gal aš susimąsčiau būdamas septynerių ir viską supratau. Supratau, kad gero iš šio pasaulio laukti nė velnio neverta.”
“Prisimeni kosminį dėsnį? Toks tokį traukia. Tiesiog būk koks esi: ramus, šviesus ir giedras. Kai leidžiame sušvisti visai savo esybei, kai kiekvieną minutę klausiame savęs, ar iš tikro norime taip elgtis ir darome tai tik atsakę sau "Taip", tuomet savaime atstumiame nuo savęs tuos, kurie nieko iš mūsų negali išmokti, ir pritraukiame ne tik gebančius mokytis iš mūsų, bet ir tuos, iš kurių patys turime ką perimti.”
“Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų – mūsų niekam nėra...”
“Kokią teisę jis turi ką nors teisti? Žinoma, kažkiek jis iš tikrųjų yra kaltas, kad teisė beveik visus, kuriuos sutikdavo, ir daug tų, kurių nė nebuvo matęs. Makas žinojo, kad didžiausia jo kaltė - jo egocentrizmas. Tad kaip jis gali teisti kitą? Visi jo vertinimai - paviršutiniški, paremti išvaizda ir elgesiu, kuriuos galima aiškinti taip, kad pasijustum pranašesnis, saugesnis arba kokios nors grupės dalis. Jam taip pat buvo aišku, kad jis bijo.”