“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.”
Explore This Quote Further
Quote Analysis: "Begalė atsispindi grožyje"
In this quote by Lithuanian poet Šatrijos Ragana, she compares the human soul to a flower reaching towards the sunlight. Just as a flower strives to catch even the smallest ray of sunlight in order to survive and thrive, our souls in this imperfect world seek to grasp a tiny spark of the absolute, which they sense, desire, and cannot live without. This comparison highlights the inherent beauty and fragility of the human soul, as well as its relentless pursuit of something greater and transcendent.
Modern Relevance
In this quote by Šatrijos Ragana, the comparison between a flower reaching for sunlight and the human soul striving for connection to the absolute is a poignant metaphor for our modern lives. Just as a flower needs sunlight to thrive, humans also seek something greater beyond themselves. This idea highlights the innate desire for meaning and purpose in our lives, urging us to seek out moments of transcendence and connection in our daily existence. The quote reminds us to nurture our souls and strive for that which brings us true fulfillment and vitality.
Example of Usage
Here is an example of a quote by Šatrijos Ragana being used in a literary analysis:
“Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.” - Šatrijos Ragana
Reflection Questions
In this quote by Šatrijos Ragana, the comparison between a flower reaching for sunlight and our souls reaching for the absolute truth is drawn. Reflecting on this comparison can lead to a deeper understanding of our own spiritual journey and desires. Here are some questions to consider:
- What does the analogy of the flower reaching for sunlight evoke in you? How does it resonate with your own spiritual journey?
- How do you interpret the idea of our souls yearning for the absolute truth in a world full of imperfections and distractions?
- In what ways do you feel your soul is striving to connect with something greater than yourself? What do you believe this "absolute" truth to be?
- Have you ever felt a sense of longing or incompleteness that can only be satisfied by something beyond the material world? How do you nurture this longing in your own life?
Similar quotes
“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”
“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”
“Nuo šypsenos kaip ledas nuo saulės nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru.”
“Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė — tai žmogaus kūnas, o drugys — siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas dievulį. Kokie nevienodi yra drugiai, taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.”
“Šiame pasaulyje nėra tobulybės.”
“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”