“Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė — tai žmogaus kūnas, o drugys — siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas dievulį. Kokie nevienodi yra drugiai, taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”

“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”

“Kai gauni žmogus susidurti su tikru faktu, nenori tikėti savo akimis ir stebėdamas klausi save: ar tai iš tikrųjų?”

“Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?”

“Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.”

“Koks baisus yra miręs žmogus. Tas pats ir nebe tas. Tie patys brangiausieji brėžiai, vieninteli visame pasaulyje — o svetimi, tolimi, nebe tie...”