“Kai gauni žmogus susidurti su tikru faktu, nenori tikėti savo akimis ir stebėdamas klausi save: ar tai iš tikrųjų?”

“Senatvėje žmogus nebedraugus. Pasenęs, ar nori, ar nenori, turi vienas būti.”

“Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė — tai žmogaus kūnas, o drugys — siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas dievulį. Kokie nevienodi yra drugiai, taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”

“Valios silpnumas — tai būdas sraigės, kuri sutikus ant kelio kokią nors kliūtį susitraukia į savo kaušą ir kenčia.”

“Žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.”

“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”