“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”

“„Mirštantysis visą laiką negalvoja apie tai, kad jis miršta, o ligonis nemintija vien apie savo ligą, kaip ir sveikasis nuolat negalvoja apie tai, kad gyvena. Daugelis sveikųjų apie gyvenimą išvis pamiršta. Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas.”

“Bet visą tą laiką Makaliukas Klajūnas laukė pasirodant paštininkės Klyksnės su naujienomis iš žemės (net maži šuniukai žino, kad tai dažniausiai žmogžudystės ir futbolo rungtynių rezultatai, bet kartais pasitaiko ir geresnių dalykų).”

“o kad taip visi nustotų dirbę lygiai trečią valandą kasdien ir išvalytų visus kambarius tai Niujorke nebebūtų tiek tarakonų.”

“Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.”

“Kai sapne matome ir girdime įvairius dalykus, nors to ir nejaučiame akimis ar ausimis, vis tiek sutinkame žmones, kalbame, klausome, matome spalvas ir net turime seksualinių ryšių. Mes imamės su dalykais, kurie neduoda ramybės dieną ir kai jau manome, jog tuojau išpildysime savo troškimus, pabundame.Tik dėl to, kad pabudome, ir suprantame, jog sapnavome. Sapne niekada nemąstome, ar tai sapnas, ar tikrovė.Sapnuodamas žmogus vis dėlto negali eiti, kur panorėjęs. Bet savo minčių galia gali pamatyti tas vietas, kurių trokšta.”