“Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas — puvėsiai, niekas, nebūvis?”

“Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?”

“Seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta.”

“Juk kiekvienas stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.”

“Žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.”

“Tikrenybėje tėra tikrai dabartis. Kas praėjo — tas jau tampa sapnu.”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”