“Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.”

“Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekada nebuvo perkelta.”

“Visiškas neatskiriamumas. Nuo esminės formos savybės iki esminės išorinio rezultato savybės, nėra jokio pradžios-pabaigos pažeidimo. Viskas eina ratu nuo šaknų iki šaknų ir yra vadinami dešimtimi taškų. Kraštutinumas yra nueiti į patį paskutinį tašką. Tai, žinoma, yra dešimt pasaulių. Visi gyvi padarai - net maži kirminėliai - turi visas dešimt esminių savybių. Netgi negyvėliai nedaug skiriasi.Paimkime kaštoną ir persimoną. Sakyti, kad jie nejaučia nei skausmo, nei liūdesio, vadinasi, teisti juos iš žmonijos pozicijos. Galima aiškiai matyti, jog jie apsupti ir skausmo, ir liūdesio.Skausmo atsiradimas žolėse ir medžiuose nedaug kuo skiriasi nuo žmogaus kenčiamo skausmo. Kai jie laistomi ir jais rūpinamasi, jie auga ir atrodo laimingi. Kai jie krinta nukirsti, jų žūtis ne kitokia nei žmogaus.Jų skausmas ir liūdesys nepažįstamas žmogui. Ir kai žolė ir medžiai žvelgia į žmogaus liūdesį, tai tas pats, kai žmogus žvelgia į juos. Jie tikriausiai mano, jog mes nejaučiame nei skausmo, nei liūdesio. Tiesiog mes nesuprantame žolių ir medžių reikalų, o jie nežino mūsiškių. Tai rašoma konfucianistų knygose.kai šiaurinėje sodo pusėje yra gyvatvorė ar molio sienos, sodo augalai linksta į pietus. Stebint tai darosi aišku, jog augalai, net ir neturėdami akių, supranta, kas gali jiems pakenkti.Lelija, kuri naktį miega, o dieną išsiskleidžia, yra dar vienas puikus pavyzdys. Netgi ne tik lelija, bet ir visos žolės ir medžiai, turi šią savybę.Tai dėl to, kad mes nekreipiam dėmesio ir praeinam nesustodami. Tie, kurie viską išmano apie žolę ir medžius, yra išminčiai. Mes nesuprantame šių dalykų dėl savo bukų ir prisitaikėliškų protų.”

“„Čia ir dabar mes taip pat esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta vyno taurė ar obuolio nuograuža. Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam.”

“Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.”

“Kūnas sudarytas iš penkių skandų: pavidalo, jausmų, suvokimo, valios ir sąmonės.Pavidalas yra fizinis kūnas.Jausmai - tai kūno gėrio ir blogio, tiesos ir melo, liūdesio ir džiaugsmo, skausmo ir malonumo supratimas.Suvokimas reiškia pomėgius. Tai neapykanta blogiui, gėrio troškimas, bėgimas nuo liūdesio, džiaugsmo viltis, skausmo vengimas ir malonumo troškimas.Valia reiškia kūno valdymą atsižvelgiant į jausmus ir nuovokas - nekenčiant skausmo patirti malonumą, nekenčiant blogio daryti gera.Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka, kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris - gėris, skausmas - skausmas, o malonumas - malonumas.Dėl to, jog pasąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas.Todėl, kad egzistuoja fizinis kūnas, yra ir jausmai.Dėl to, kad yra jausmai, yra ir suvokimas.Suvokimas savo buvimu leidžia veikti valiai.Ir todėl, kad veikia valia, yra ir sąmonė.Turėdami sąmonę mes skiriame blogį nuo gėrio, teisybę nuo neteisybės, bjaurumą nuo grožio. Šie dalykai kyla dėl priėmimo ir atmetimo, kaip iš minties kyla fizinis kūnas. Tai lyg saulė ar mėnulis, atsispindintys vandens inde. Buda paaiškino, jog "Pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje." (Iš Aukso šviesos sutros: "Budos kūnas lyg tuštuma, pavidalas - tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.")Pavidalas, jausmai, suvokimas, valia ir sąmonė - nuo pavidalo iki sąmonės ir vėl atgal iki pavidalo - tai Penkių skandų jungtis, pagal Dvylikos sąsajų tėkmę gyvybės grandinėje. Kūno atsiradimas prasideda nuo vienintelės minties mūsų sąmonėje. (Dvylika sąsajų egzistencijos grandinėje - neišmanymas, veiksmas, sąmonė, pavadinimas ir forma, šešių pojūčių organai, sąlytis, pojūtis, troškimas, prisirišimas, egzistencija, gimimas, senatvė ir mirtis. Pradedant neišmanymu, kiekviena sąsaja veda į kitą, tad jei pašalintume neišmanymą, senatvė ir mirtis niekada neateitų. Taip pat tai vadinama priežasčių grandine.)Sąmonė vis dėlto irgi yra geismas. Šis geismas, ši sąmonė, leidžia atsirasti kūnui. Kūnas yra tas kažkas, sutvirtintas aistros. Kai vienintelis plaukas nukrenta nuo galvos, kyla mintys, pilnos troškimų. Kai paliečiamas tik piršto galiukas, geismo mintys irgi kyla. Net kai paliečiamas kojos piršto nagas, kyla mintys, kupinos geismų. Visas kūnas sujungtas aistros.”