“Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.”

“Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?”

“Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė — tai žmogaus kūnas, o drugys — siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas dievulį. Kokie nevienodi yra drugiai, taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.”

“Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįžvelgiamas pasaulis.”

“Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį.”

“Koks baisus yra miręs žmogus. Tas pats ir nebe tas. Tie patys brangiausieji brėžiai, vieninteli visame pasaulyje — o svetimi, tolimi, nebe tie...”

“Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.”