“Tikrenybėje tėra tikrai dabartis. Kas praėjo — tas jau tampa sapnu.”

“Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.”

“Koks baisus yra miręs žmogus. Tas pats ir nebe tas. Tie patys brangiausieji brėžiai, vieninteli visame pasaulyje — o svetimi, tolimi, nebe tie...”

“Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas — puvėsiai, niekas, nebūvis?”

“Nuo šypsenos kaip ledas nuo saulės nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru.”

“Juk kiekvienas stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.”

“Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...”