“Du tūkstančius metų žmonija bandė prisiskambinti Dievui. Nežinojo tikslaus numerio, būdavo užimta, nebūdavo ryšio. Vis tiek atkakliai būdavo skambinama: dūmais, varpais, lavonų virtinėmis, nuodėmių abonentiniais mokesčiais, patyčiomis, piktžodžiavimais, skambinta, skambinta, skambinta. Dabar jau nuovargis, dabar jau gana. Tegul pats skambina.”

“Gyvenimas tęsiasi. Graudžiai tragiškas, absurdiškai šviesus ir linksmas, bet vis tiek gražus. Taip jau yra!”

“— Žmogau, — stabdo gatvėj praeivis. — Pabendraukim...Aišku, aš tik dėbteliu ir dūlinu sau.— Asilas! — niurna anas.Dabar jau stabteliu, dabar bendrausim.”

“Gyvenimas susideda iš dviejų dalių.Pirma dalis - dabar bloga, bet bus gera.Antra dalis - dabar bloga, bet buvo gera.”

“Liūdna istorija įvyko mobiliųjų telefonų eros pradžioje. Mažame miestelyje gyveno du santechnikai - Petras ir Povilas. Buvo jie draugai ir bendraminčiai, uždirbdavo jie po 1000 litų per mėnesį, gyveno be vargo, pasiturimai ir džiaugėsi gyvenimu. Petras buvo progresyvus, o Povilas - ne. Petras nutarė nusipirkti mobilųjį telefoną. Tuomet, mąstė jis, tie, kuriems reikės santechniko paslaugų, lengviau mane susiras ir aš turėsiu daugiau darbo negu Povilas, uždirbsiu daugiau pinigų ir gyvensiu ne tik pasiturimai, bet ir prabangiai.Taip ir buvo. Dabar petras uždirbdavo 1100 litų, o Povilas tik 900. Povilas jau nebuvo laimingas. Teko ir jam nusipirkti mobilųjį telefoną. Neturėjo kitos išeities. Status quo. Dabar ir Petras ir Povilas uždirba po vienodai, po 1000 litų, bet turi mokėti už mobiliuosius telefonus po 100 litų kas mėnesį. Taigi iš tikrųjų jie uždirba po 900 litų. Be to, jie jau nebe draugai ir gyvenimu nebesidžiaugia. Jie neteko ne tik po 100 litų, bet ir gražiausių Dievo dovanų - gyvenimo džiaugsmo ir draugystės. Progreso vaisiai.”

“Tāpēc jau, ka nevar zināt, kāpēc.”