“Juk ir gerasis Dievas yra teroristas: visa žmonija, šeši su puse milijardo gyvybių yra jo įkaitai; jo reikalavimai neaiškūs, nuolat kintantys, priklauso nuo kalbos, regiono, tradicijų, bet idėja visur panaši - jis reikalauja tikėjimo, aklo, besąlygiško tikėjimo, kad yra visagalis, kad gali padaryti viską, netgi suteikti pomirtinį gyvenimą.”

“Tiesa, tai, kad šiame gyvenime tenka nuolatos susidurti su bjaurastimi, yra bene geriausias įrodymas, kad už čia patirtus malonumus tikrai nereiks atsiskaityti kur nors ten, amžinybėje. Mes atsiskaitome čia. Už viską. Su kaupu.”

“Mozė labai prakaituodavo iš baimės. Dievas ant jo šaukdavo, o Mozė tuo metu mėgindavo užrašyt, ką Dievas šaukia. Drebėdavo, kad nesuklystų. Todėl jo kojinės vakarop klaikiai dvokdavo. Ir kelnės dvokdavo. Ir marškiniai. Ir...”

“Ir šokių salėse, ir laidotuvėse — visur, kur yra žmogus, ten yra ir gyvenimas. Tik jo rūbai gali būti kitokie.”

“Vienatvėje gali šimtą kartų įveikti savo kompleksus, bet reikia, kad rezultatą patvirtintų auditorija.”

“Reikia prarasti viską, kad galėtum vėl viską atrasti.”

“— Sūnau, tau jau trisdešimt, — tą vakarą pasakė jis man, gerokai susidrumstęs nuo alkoholio. — Metas susimąstyti. Turėtum imtis kokios nors rimtos veiklos. Aš tavo metų... — ir taip toliau, ir panašiai. Amžinas visiems tėvams būdingas mėšlas. Jeigu jau tau trisdešimt, vadinasi, tu turi susimąstyti. O ką, anksčiau negali susimąstyti? Gal aš susimąsčiau būdamas septynerių ir viską supratau. Supratau, kad gero iš šio pasaulio laukti nė velnio neverta.”